Ministro misija: išnaikinti korupciją ir užpildyti sandėlius

S. Šoigu antipodas

Praėjus kelioms dienoms po inauguracijos, Vladimiras Putinas pavedė Vyriausybę formuoti ligšioliniam premjerui Michailui Mišustinui. Padarytos vos kelios, tačiau esminės, personalo rokiruotės.

Keisti nuo 2020-ųjų sausio Vyriausybei vadovaujantį premjerą V. Putinui nebuvo poreikio. Iš informacinių technologijų srities į politiką atėjęs M. Mišustinas dėl savo technokratinių savybių buvo vertinamas dar iki karo.

Kad Sergejui Šoigu teks atsisveikinti su gynybos ministro postu, kuriame jis buvo nuo 2012 m., tapo akivaizdu po jam artimo gynybos viceministro Timūro Ivanovo arešto. Ilgus metus klestėjęs korupcionierius suimtas Vyriausybei skaičiuojant paskutines kadencijos dienas.

Skirtumas tarp A. Belousovo ir S. Šoigu – akivaizdus. Pastarasis, net ir nebūdamas profesionalus kariškis, mėgo dėvėti uniformą, segėti daugybę medalių, jo įpėdinis – tipiškas biurų bendruomenės atstovas. Sunku patikėti, kad A. Belousovas ūmai užsidegtų nori imituoti karo vadą – būtent toks jautėsi S. Šoigu.

65-erių A. Belousovas pastarąjį dešimtmetį buvo vienas įtakingiausių V. Putino patarėjų ekonomikos klausimais, ėjo įvairias pareigas Vyriausybėje. 2012–2013 m. jis vadovavo Rusijos ekonominės plėtros ministerijai, 1981–2006 m. dirbo ekonominės analizės ir prognozavimo srityje.

Nuo 2020 m. iki naujojo paskyrimo 2024 m. A. Belousovas taip pat buvo vicepremjeras, 2020 m. kelias savaites ėjo premjero pareigas, kai M. Mišustinas sirgo COVID-19.

Skirtingai nei statybų inžinieriaus išsilavinimą ir milžiniškų karjeros ambicijų turintis S. Šoigu, A. Belousovas – bent jau žmonių, kuriems su juo yra tekę susidurti, liudijimu, nekorumpuotas. Jis – iš sovietinio akademinio elito kilęs, gerą išsilavinimą turintis darboholikas.

Profesionalumu A. Belousovas lyginamas su Centrinio banko vadove Elvyra Nabiulina, kurios profesionalumas kol kas gelbsti rublį, o vaidmeniu istorijoje – su nacistinės Vokietijos gynybos ministru Albertu Speeru – architektu, 1942–1945 m. buvusiu reicho ginkluotės ir karinės pramonės ministru.

A. Belousovo pavardę rasime ir 2014-ųjų kronikoje: būdamas prezidento patarėju jis aktyviai palaikė Krymo okupaciją.

Atgyvena: Seulo žiniasklaida nustatė, kad Rusija kare prieš Ukrainą naudoja Šiaurės Korėjos artilerijos sviedinius, kurie galėjo būti pagaminti pusšimtį metų, todėl yra itin nekokybiški. / EPA / EL­TA nuo­tr.

Nebeleis švaistyti?

Iki šiol Gynybos ministerijos veikla buvo nepatenkintas ne tik Kremliaus sumaniai išnaudotas, po maišto sunaikintas Jevgenijus Prigožinas, viešai reikalavęs aprūpinti frontą šaudmenimis. Objektyvūs rodikliai bylojo apie S. Šoigu institucijoje išsikerojusį neūkiškumą.

Ekonominį išsilavinimą turinčio A. Belousovo paskyrimą galima laikyti ir ženklu, kad V. Putiną pasiekė žinios apie korupciją ir lėšų švaistymą Rusijos kariuomenėje, nesutarimus tarp kariuomenės ir Rusijos gynybos pramonės, ir Kremliaus galutiniu sprendimu militarizuoti šalies ekonomiką. Tai, kad jis ryžosi atleisti S. Šoigu, su kuriuo daug metų atostogauja rengdami išvykas į laukinę gamtą, galima laikyti ženklu, jog diktatorius rimtai susirūpino kariuomenės resursais.

Anot ilgamečio Carnegie instituto struktūrų eksperto Aleksandro Baunovo, V. Putinas bandys spausti Ukrainą ne tiek nauja porcija kareivių, kiek karinės pramonės produkcija.

Naują požiūrį į agresijos planus akcentavo ir Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, aiškindamas, kad dabar reikalinga novatoriška Gynybos ministerija, esą „mūšio lauke laimi tas, kuris yra atviresnis naujovėms“.

Iki šiol tik Vakaruose buvo kalbama apie finansines problemas, kurių Rusijai nepavyks išvengti dėl sankcijų. Tačiau dabar iš D. Peskovo pareiškimų galima suprasti, kad neracionaliu išlaidavimu susirūpinta ir Kremliuje. Kaip viešai pastebėjo D. Peskovas, vien šiemet karinėms reikmėms Rusija skiria apie 117 mlrd. dolerių – beveik trečdalį valstybės biudžeto. Garantuoti, kad šios lėšos būtų panaudotos efektyviai, teks A. Belousovui.

Net jei skamba paradoksaliai, bene geriausiai jo paskyrimą nusakė Federacijos tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko: „Kiekvienas laikas reikalauja tam tikrų savybių turinčių žmonių. Pastaraisiais metais Gynybos ministerijos biudžetas padidėjo daugiau nei dvigubai, o viskas, ką Gynybos ministerija užsako už tokias dideles pinigų sumas, turi būti suderinta su ūkio galimybėmis. Kalbant apie būtinybę paspartinti naujų modernių ginklų, naujų technologijų ir naujovių tiekimą kariuomenei, nematau geresnio kandidato, kuris galėtų organizuoti šį darbą ir pasiekti rezultatų.“

Nenumalšintas apetitas

Įklimpusi į neplanuotai ilgą karą Rusija susiduria su didžiule tuščių sandėlių problema. Nuo sovietmečio kauptose atsargose daug broko, milžiniškų investicijų reikalavę modernių ginklų projektai pasirodė esą tik paradui tinkami muliažai. Techniką, šaudmenis neracionaliai naudojant fronte, deficitas tapo dar aštresnis, o Ukrainos naudojamų Vakarų technologijų pranašumas privertė Maskvą ieškoti atsvaros.

Iranietiški koviniai bepiločiai kurį laiką leido Kremliui pasimėgauti pranašumu – ypač atakuojant Ukrainos užnugarį. Atrodė, kad artilerijos šaudmenų stygių kompensuos pagalba iš Šiaurės Korėjos. Tačiau greitai tapo akivaizdu, kad technologinėse varžybose Rusijai reikia spurtuoti ir naujieji Maskvos sąjungininkai šiuo klausimu vargiai gali padėti.

Karinių užmačių savuose regionuose turintis Teheranas ir Pchenjanas nesidalija pažangiausiomis atsargomis – taupo jas savo agresyviems planams Izraelio ar Taivano adresu.

Netiesioginiai duomenys neneigia optimistinių pareiškimų apie pernai esą išaugusią karinės pramonės gamybą, tačiau nuosekliai šią sritį nagrinėjantys ekspertai pabrėžia: Kremlius negali tikėtis stebuklų.

Iki šiol Rusijos karinė pramonė buvo priklausoma nuo užsienio, o dėl sankcijų net ir aplinkiniais keliais negalės įsivežti didelės apimties komplektuojančių detalių ar staklių. Jau dabar į statistika patenka ne nauji pagaminti modernūs tankai, bet seni, atnaujinti naudojant kitų tankų detales.

Kariškiai skundžiasi dėl vėluojančios produkcijos, kokybės problemų ir techninės priežiūros sunkumų, verslas – dėl nepagrįstų užsakovų lūkesčių ir korupcijos.

Deficito ženklu karo ekspertai laiko kad ir paprastą fronto aritmetiką: rusų apšaudymo sparta sumažėjo nuo 60 tūkst. sviedinių per dieną per pirmąjį karo pusmetį iki 10 tūkst. dabar, o artilerijos įrenginių vamzdžiai susidėvi greičiau, nei spėjama pagaminti naujų.

Siekiant modernizuoti kariuomenę, A. Belousovas gerokai naudingesnis nei jo pirmtakas. Jis dalyvavo valdant įvairius Rusijos gynybos pramonės bazės naujovių diegimo ir dronų projektus.

Pernai sausį A. Belousovas pranešė apie „Nepilotuojamų orlaivių sistemų projektą“, kuriame iki 2030 m. numatoma skirti maždaug 7 mlrd. JAV dolerių finansavimą, kad per metus būtų pagaminama po 32 tūkst. dronų, apie planus finansiškai remti dronų gamintojus, apmokyti jų konstruktorius ir operatorius. Tačiau ginklų reikia ne tik tolimai ateičiai, bet jau dabar.

Pats A. Belousovas antradienį Valstybės Dūmoje sakė, jog šalies prioritetas turi būti pergalė Ukrainoje su kuo mažesniais kareivių nuostoliais.

Modernioji SSRS versija?

A. Belousovo tėvas – Remas Belousovas, ilgamečio SSRS Ministrų tarybos pirmininko Aleksejaus Kosygino bendradarbis, garsiųjų A. Kosygino ir Liebermano reformų, kuriomis bandyta įdiegti rinkos valdymo elementus SSRS, bendraautoris.

Su tėvo idėjomis užaugęs A. Belousovas bandė jas įgyvendinti ir sugriuvus SSRS. Anot politologo Iljos Geraščinkovo, ekonominiu požiūriu jį galima laikyti gana liberaliu, moderniu. Jis galėtų modernizuoti Gynybos ministeriją, kurioje vyrauja sovietiniai standartai ir net ministras yra vertinamas kaip kariškis, o ne civilis.

Ekonomikos eksperto Vladislavo Inozemcevo nuomone, tai, kad Gynybos ministerijai vadovauti paskirtas ekonomistas, rodo, jog Kremlius dabar karinę sritį laiko nacionalinio ekonominio komplekso dalimi. Iš A. Belousovo bus reikalaujama stiprinti kariuomenę nesugriaunant ekonomikos, pakeisti požiūrį į žmones, kurie, visuotinės mobilizacijos (kol kas) neskelbiančiam Kremliui tampa deficitu.

Anot ekonomisto Igorio Lipšico, naujasis ministras sieks, kad civilinė pramonė tarnautų kariniams tikslams. Pagal tokį modelį, verslininkai prarastų veiksmų laisvę, o vietoj pelningų sutarčių gautų valstybės užsakymą, kurį privalėtų vykdyti.

Tai primintų SSRS, kai šalyje buvo sukurtas didžiulis karinis-pramoninis kompleksas, kuriam dirbo devynios ministerijos, o visą procesą kontroliavo speciali komisija. Karinė pramonė eikvojo valstybės išteklius, buvo pagaminta daug ginklų, tačiau civilinė ekonomika buvo sunaikinta, žmonės gyveno nuolatinio deficito sąlygomis.

Paveldėtas konfliktas

Kita vertus, A. Belousovo pasaulėvaizdis nesutampa su Rusijos stambiojo verslo savininkų vizijomis. Pvz., 2021 m. eidamas pirmojo vicepremjero pareigas, jis ragino konfiskuoti plieno gamintojų „perteklinį pelną“, sakydamas, kad jie „iš valstybės išviliojo“ apie 100 mlrd. rublių. Dėl jo pareiškimo krito metalurgijos įmonių akcijos.

Niekur nedings ir jo nemėgstantys stambiojo verslo atstovai. Anot „The Insider“ žurnalisto Aleksejaus Levčenkos, būdamas nesusijęs su Rusijos klanais, neturėdamas savo komandos, iki šiol jis priešinosi pusei rusiškojo „Forbes“ sąrašo, iš kurio aktyviai atimdavo pelną biudžeto naudai, ir premjerui M. Mišustinui, su kuriuo taip ir nerado bendros kalbos.

Iš pirmtako A. Belousovas paveldėjo Gynybos ministerijos ir karinės pramonės konfliktą: kariškiai skundžiasi dėl vėluojančios produkcijos, kokybės problemų ir techninės priežiūros sunkumų, verslas – dėl nepagrįstų užsakovų lūkesčių ir korupcijos.

Esama nuomonės, kad A. Belousovą vadovauti Gynybos ministerijai V. Putinas paskyrė ne tik dėl savo strateginių užmačių, bet ir iš baimės, kad gali tapti kariuomenės sąmokslo auka.

Kaip ir visi saugumiečiai, V. Putinas niekada nepasitikėjo kariuomene. Pradedant nuo 2001-ųjų, kai gynybos ministrą karjeros karininką Igorį Sergejevą pakeitė savo bendražygiu Sergejumi Ivanovu. Diktatorius visada baiminosi maištingų nuotaikų, ir, kaip parodė J. Prigožino maištas, kurį palaikė keli generolai, ši baimė nėra nepagrįsta.