Sąmoningumas, aplinkos suvokimas, patirčių kompleksiškumas, savirealizacijos galimybės ir jų išnaudojimas – kiekvieno žmogaus yra skirtingas ir unikalus. Neretai žmogus, veikiamas kasdienės aplinkos, šeimos, nusistovėjusio draugų bei pažįstamų rato, populiariosios kultūros įsikišimo į asmeninio gyvenimo sritis, praranda laisvę būti savimi. Lavinti gebėjimą meditatyviame analizės procese atrasti save, priimti savo autentiškumą bei socializuotis nepatiriant vidinių traumų skatina dailės terapija, kuri gali tapti pagrindu tolesnei laisvos asmenybės raidai.

Ne tik komunikavimas per paties žmogaus kuriamą vizualinę raišką: formas, spalvas, simbolius išlaisvina žmogaus mintis, jausmus, emocijas, tačiau ir susitikimas su menininko kurtu dailės kūriniu tampa nauja bendravimo ne tik su autoriumi, bet ir su savimi forma.

Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus galerijoje eksponuojama Vilmos Markauskaitės (1961–2006) tapybos kūrinių paroda. Tarp iliustratyvaus piešinio ir plokštuminės tapybos balansuojantys autorės darbai išreiškia atidų, pozityvų, taikų menininkės žvilgsnį į ją supančią aplinką. Deformuotų proporcijų moterų, vyrų, vaikų figūros sąveikauja su abstrahuotomis, tačiau asociatyviomis erdvėmis. Neatsitiktinai autorė pasirenka dvi skirtingas terpes – namus ir viešąsias erdves – paveikslų naratyvams vystyti: intymus santykis tarp kūrinių personažų vystosi šviesiose, uždarose namų aplinką primenančiose vietose ir kiek panoramiškesnė santykių amplitudė atsiveria juos stebint gatvėje, kavinėje ar parke, bendraujančius ne tik vienas su kitu, tačiau įsiliejančius ir į socialinę aplinką.

Tekstiliškumas, būdingas V. Markauskaitės kūriniams, kuris išreiškiamas drobėse skirtingai dekoruojamomis plokštumomis ir santūri, šiltų spalvų paletė, keletoje kūrinių praturtinama auksiniais atspalviais ar sugriežtinama juodomis kontūravimo linijomis, sukuria daugiasluoksnį gyvenimo audinį: vietomis švelnų, jaukų, dvasingą, vietomis – šiurkštų ir kietą. Šiame audinyje įsupti veikėjai, lyg atitrūkusios gijos, įaudžia savas istorijas.

Savo žvilgsnį nukreipdama į žmonių tarpusavio santykius skirtingose terpėse autorė palieka žiūrovams praviras duris į kiekvieno iš jų vidines erdves, kuriose telkiasi asmeninė artimų, paviršutiniškų, ilagalaikių, trumpalaikių ir kt. santykių patirtis. Per menininkės darbus kiekvienas parodoje apsilankęs žiūrovas gali prieiti prie savęs ir spręsti asmeninius santykių rebusus, kurie perteikti paveiksluose.

Dailės terapija yra paveiki kūrybinius gebėjimus išreiškiant ne tik drobės paviršiuje, tačiau jos poveikis ryškus ir mentališkai analizuojant kito autoriaus paveikslo kompoziciją, spalvas, simbolius. Menininko sukurtos užuominos tarsi punktyrine linija nužymi žiūrovui, kur link kreipti savo vidinį žvilgsnį. Autentiškas kūrėjo pasaulis tampa atvira erdve kiekvienam į jį žengiančiam ir ieškančiam naujų galimybių patirti save.