Įžiebti žvakę

Prieš dvejus metus pasibaigęs „Kauno – Europos kultūros sostinės“ projektas anuomet kėlė įvairių abejonių: ar šiam miestui pavyks išlaikyti tą lygio kartelę, kurią tada aukštai iškėlė daugelis meno kūrėjų, vadybininkų ir reflektuojančiųjų kultūrą. Turbūt neatsitiktinis yra faktas, kad kitais metais, 2023-aisiais, Kaune įvyko Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis (IPMA – International Photography and Media Art Festival), į kurį pakviesti ryškiausi dirbtinio intelekto kūrėjai, analitikai ir kritikai. Miestas, rodėsi, eilinį kartą atsikratė bet kokių sąsajų su kultūrine provincija, pačia bjauriausia šio žodžio reikšme, kurią paprastai siejame su inercija ir klampumu. Šiais metais IPMA, kaip ir praėjusiais metais, inicijuotas Kauno kolegijos Menų akademijos, prasidėjęs spalio 1-ąją ir trukęs visą mėnesį, kiek pakeitė kryptį – pasakoja apie gyvenimo istoriją fotografijomis ir fotografų gyvenimo istorijas. Ir A. Navicko, ir IPMA vadovės, fotografės, pedagogės Svetlanos Baturos intencijos kyla iš to paties šaltinio: jei miestui kažko trūksta, ši stoka priimama kaip asmeninis įsipareigojimas ją užpildyti menu ir kultūra.

Pagrindinis šių metų IPMA herojus yra daugeliui gerai žinomas fotomenininkas Antanas Sutkus. Dažnas iki festivalio būtų neatsakingai teigęs, kad neva jau viską žino apie šį kūrėją, jis daug kartų linksniuotas ir minėtas. IPMA šiais metais atskleidė labai būdingą kultūros laukui tendenciją, kuri rodo, kad kuo dažniau apie ką nors kalbama, tuo mažiau tas žmogus ar reiškinys yra suprantamas. Festivalio tema „Gyvenimo istorija“ atveria tokią tiesą, kad savąją kultūrą ir jos kūrėjus neretai pažįstame ne paviršutiniškai, tačiau vienpusiškai – menotyrininkai ir kiti suinteresuoti žmonės ir institucijos apie daugelį menininkų, kaip būdinga, prieš daugelį metų yra pasiūlę jų kūrinių ir biografijų interpretacijų, kurios laikui bėgant nekinta ir sustabarėja. Šių metų IPMA labiausiai nustebino tuo, kad praskleidė tokių stereotipų šydą ir parodė spalvotas A. Sutkaus fotografines skaidres, sukurtas sovietiniais laikais. Iki festivalio manyta, kad menininko spalvota fotografija anuomet, priespaudos metais, tebuvo užsakomojo pobūdžio ir todėl neva tik tarnavo ideologiniams komunistų tikslams. IPMA leido pažvelgti į A. Sutkaus kūrybos sluoksnį, kuriame lūžta ne tik klišės apie paties menininko kūrybą, bet ir primenami daugeliui šiandien nemalonūs okupacijos laikai. Dabartiniam naiviam, įsitikinusiam, kad sovietmečiu viskas buvo juoda, pilka ir tik nuobodu, žiūrovui A. Sutkus IPMA festivalyje visu balsu pareiškia, kad gyvenimas ir tada buvo spalvingas, žmonės bendravo tarpusavyje ir džiaugėsi asmeninės ir tarpasmeninės laimės akimirkomis. Net ir poetas Justinas Marcinkevičius IPMA suskamba visai kitaip – ne kaip oficiozinis autorius, kurio eilėraščiai šiandienos radikalams kelia tiek daug rūpesčių. IPMA parodoje demonstruojamas audiovizualinis kūrinys – A. Sutkaus fotojuostos fragmentai ir fone skaitoma Just. Marcinkevičiaus poezija – rodo, kad pasaulyje niekas pernelyg nepasikeitė, nes ir tada, ir dabar žmonės vis dar ieško gyvenimo prasmės ir tebekelia klausimų, kurių neįmanoma išspręsti nei loginiu protu, nei intuicija. A. Sutkaus ir Just. Marcinkevičiaus bendras darbas liudija žmogaus buvimo laisvę nuo istorijos – tas, kuris yra laisvas, gauna beveik absoliučią teisę kurti netgi pavergtoje šalyje.

Šių metų IPMA tema – beveik skandalinga intelektualine prasme. Tada, kai daugelis jaunųjų fotografų ir medijų meno studentų rengiami taip, kad kurtų technologinius kūrinius, S. Batura parenka festivalio pavadinimą, bylojantį, kad Lietuvos humanistinės fotografijos tradicija niekur nedingo ir staiga nenutrūko ir kad žmogus, kaip gyva būtybė, vis dar turi teisę į savo istoriją net tada, kai dirbtinis intelektas ar kitos techninės sąlygos ir priemonės jau, regis, uzurpavo visą meno lauką. Per festivalio atidarymą skambėjo frazė „Žmogaus gyvenimą sudaro fragmentai“. 40 IPMA dalyvių iš įvairiausių šalių ir žemynų šiais metais Kaune pasakė, kad net suskilęs, praradęs vientisą balsą pasaulis dar geba susikalbėti meno kalba. Taip išryškėja ne tik anksčiau kritikų ir meno istorikų beveik nepastebėti A. Sutkaus biografijos momentai, bet ir festivalio tarptautinių dalyvių teiginys, kad žmogus yra vis dar įdomesnis nei „Vikipedijos“ straipsnis apie tą žmogų arba specifiniai, menotyros žargono išmanymo reikalaujantys tekstai. IPMA kalba subtiliai, prasmingai ir niuansuotai. Vaikštant po rekonstruojamos Mykolo Žilinsko dailės galerijos erdves, kuriose šiais metais eksponuoti visi festivalio darbai, neapleidžia viltis, kad fotografija ir medijų menas šiandien yra ne tik fotografo akistata su savo nuotraukos personažu, bet ir pretekstas susitikti prie įvairių kultūros renginių jau įpratusiems Kauno, kitų Lietuvos miestų ir užsienio kūrėjams, žiūrovams ir meno kritikams.