Grafikas iš pašaukimo, kantriai žymintis rėžius ir skaičiuojantis rieves meno medžio kamiene. Pro egzistencinį simbolizmą jo kūriniuose prasimuša subtilus ironiškas graudulys, sugebėjimas dabartį vertinti ne tik racionaliai ir kritiškai, o praeitį ir tradiciją – ne vien romantiškai. Dailininkas kalba lanksčia, naiviąja postmodernistine kalba ir vėl, ir vėl primena turinio svarbą, o to lietuviškoje grafikoje šiuo metu labai trūksta.

E. Mikalauskio braižas yra maitinamas savo laikmečio vaisių... Kokie tie vaisiai? Daiktai, žmogeliūkščiai, autoportetai ir daug daug tuštumos žymiai didesniame už ją lape...

Su grafiku E. Mikalauskiu nuo 2005 m. dirbome prie grafikos meno bienalės „Now Art Now Future“ kartu su kolege Jūrate Rekevičiūte. Vystėme socialinį grafikos pobūdį arba revizavome modernizmą.

Eksperimentas. Įkvėpimas. Iškvėpimas.

Prieš dešimtmetį dailininkas eksperimentavo su fotografija ir tapyba, jų teikiamus pranašumus perkeldamas į grafikos formatą. Šiuo atveju keičiasi tik grafikos samprata, kurioje tradicinė grafika visgi išlieka savimi. Vienas aiškiausiai išsiskiriančių tokių bandymų yra autoriaus kūryba 2005 m. grafikos projekte „Now Art Now Future. Print“ ir 2006 m. grafikos bienalėje „Now Art Now Future. Freedom“.

Pastarajame, dirbtuvių su Panevėžio moterų pataisos namų nuteistosiomis metu, jų svajones menininkas perkėlė ant „odos“. Cikle „Arklys“ (kalėjimo žargonu – žmogus, įnešantis ir išnešantis draudžiamus daiktus iš zonos) E. Mikalauskis išfotografuotuose savo kūno fragmentuose įspaudė nuteistųjų sukurtas ofortines fantazijas. 2005 m. jis „perkėlė“ realybę.

Tapybos – kūno atspaudo ir kitomis grafikos technikomis sukurtame paveiksle jis štanga bandė „išrauti“ save per nugarą (kūrinys „Nepakeliama realybė“). Štai tokie netikėti perkėlimai – iš realios padėties į įsivaizduojamą – suteikia minčiai ne tik vizualinės metaforos statusą, bet ir įkrauna jau įsipykusį tradicinį estampą. Įkrauna socialinėmis aktualijomis, menų sintezės, kontekstiniais pastebėjimais. Čia intriguoja netikėto objekto pasirodymas netikėtoje aplinkoje, mat nesitiki iš ramaus, tvarkingo braižo autoriaus tokių ironijos ir saldaus grotesko dyglių. Tokio savotiškai romaus maišto.

Autorius polemizuoja su kultūros vartojimo sindromu – šekit prikišamai stereotipus, snobišką būtį ir kitokį sureikšmintą požiūrį į pačius save. Ar todėl E.Mikalauskio personažai tokie maži? Ar todėl „Įkvėpimas“ yra tolygus „Iškvėpimui“? Būtent čia gimsta „kūrybiškai forsuojamos būties laukas“.

Prieš srovę.

TAS gyvenimas

E.Mikalauskio paveiksluose suvokimo ir personažų veiklos ribos yra tarsi susispaudusios tarp fiziologinio natūralizmo, tarp materialaus apčiuopiamumo ir elementaraus buties paradokso (katės kamuoliu riedančios). Paveiksluose nėra ypatingos elementų hierarchijos – kas svarbesnis: linija, dėmė ar taškas, daiktas ar žmogus, o gal toji katė, ar Holivudo personažas, ar apatinis trikotažas? Taip, vyrauja tam tikra išdėstymo tvarka ar bent jos logika, tačiau daiktus pastebėsime padėtus ne ten, kur mes įsitikinę juos turint būti, nes jau daug kartų tai esame matę savo gyvenime. Ir natūralu, ir sintetiška, ir painūs, ir pernelyg tiesūs tie minties labirintai grafiškai įspaustame TO gyvenimo kampelyje...

Kartojasi tik motyvai: buities rakandai, pastatai, stogai ir komponavimo principai (frontalitetas). Tačiau objektai įgauna ypatingos reikšmės. Kaip atgyję natiurmortai iš personifikuotų daiktų, kurie nemeta šešėlio. Kaip maži įcentriniai pasaulėliai, kuriose gimsta mūsų istorijos. Pasaulėliai linkę įstraukti mus į save. Toks turbūt yra siurrealizmo poveikis. Modernistinės, bet neklasikinės, grafikos, esančios kažkur tarp realizmo lėkštumo ir postmodernistinės grafikos, kampus – kontekstų samplaikų, stilistikos, dailės šakų, įvaizdžių kergsmo.

Šiandienos grafikoje atėjo laikas rėkti. Rėkti apie tai, kad atėjo laikas kalbėti apie koncepcijas grafikos mene.

Kiek kilometrų nuvažiuota?

Kiek kilometrų nuvažiuota (taip pavadintas vienas įdomesnių menininko kūrinių) identiteto, grafikos šaknų beieškant? E. Mikalauskis – bene  pats lietuviškiausias grafikas konceptualistas. Palyginkime: Kęstutis Grigaliūnas „varto“ lietuviško – vertės pojūčio stereotipus (Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis) ir perša tą Didįjį naivumą, kuriuo spinduliavo mitologizuota minėtų menininkų kūryba ir kuriuo švyti K. Grigaliūno kontekstiniai tarpueiliai.

E. Mikalauskis pats kuria savo personažus, kuria jiems ne mitus, tačiau replikas į galimą mitologiją. Šios leidžia geriau pajusti kompleksus ir esamus stereotipus nei jų vizualizavimas.

E. Mikalauskis – vienas iš nedaugelio Lietuvos grafikų, darančių atradimus ir priimančių sprendimus ne tik formoje. Ir gal tas per ilgas buvimas modernizmo nulemtoje ekspresionistinėje aplinkoje taip stipriai paveikė Lietuvos dailę, kad kiekvienas eksperimentas, vykstantis vaizduojamojoje dailėje, visų pirma suvokiamas kaip formos menas. Be abejo, forma yra labiau apčiuopiama, bet šiandienos grafikoje atėjo laikas rėkti. Rėkti apie tai, kad atėjo laikas kalbėti apie koncepcijas grafikos mene. Apie tai, kokia tai galėtų būti grafika. Atlikta klasikinėmis grafikos technikomis, bet kalbanti šiuolaikinio meno kalba. Ir apie tai, ar mokėjimas „padaryti paveikslą“ ateityje nesukels pavojaus menininko klausai?

Memento more.

E. Mikalauskis yra grafikas, kalbantis šiuolaikinio meno kalba. Ar daug tokių turėjome ir tebeturime? Peržvelkime pastaruosius kelis dešimtmečius. A. a. V. Kalinauskas, Petras Repšys, K. Grigaliūnas, Kęstutis Vasiliūnas, Eglė Kuckaitė, J. Rekevičiūtė, Eglė Vertelkaitė, Lida Dubauskienė. Vienu metu ryškiai blykstelėjo Egmontas Bžeskas ir Asta Rakauskaitė. Iš kitų meno sričių minėtinas, bet savęs su šia sritimi netapatinantis, – Eimantas Ludavičius.

E. Mikalauskio kūryba nepanaši į lietuvių tautos pamėgtus pagraudenimus žmogiškosios būties tematika. Ofortu ir mišria technika atlikti kūriniai – pašiepiantys, žaismingi, ironiški ir atskleidžia banalaus gyvenimo aspektus, paperka paprastumu. Šmaikštus, bet visu rimtumu preparuojamas pasaulis ir jame tūnantis žmogutis kalba apie vieno iš įdomiausių Lietuvos grafikų pasirinkimą – eiti konceptualiosios grafikos keliu.

Kuratorystė vėl atgimsta

Mūsų susitikimas su Evaldu 2020 m. Klaipėdoje, kai bandėme pagrįsti „Now Art Now Future“ įdirbį, ir 2024 m. grafikos bienalėje Kaune tapo simboliniu meno ir mokslo sintezės momentu. „Ketvirtoji Kauno tarptautinė grafikos bienalė – apie šviesos prigimtį ir mokslą“ pasirodė esanti daugiau nei tik meninė ekspozicija. Parodoje dalyvaujantys menininkai perteikė šiuolaikinę meno kalbą, kuria kalbėjo apie kasdienį estampo gyvenimą.

Tada teigiau, kad pastaruoju metu stiprėja tendencija jungti meną ir mokslą, meno tyrimų būdu reflektuoti aplinką ir pateikti ją žiūrovams. Žvelgiant moksliškai, grafika yra cheminis-fizikinis procesas, kuriame kiekvienas brūkšnelis tampa autentiškumo garantu. Technologijų invazijos į šią jautrią meno sritį nereikėtų bijoti – priešingai, ji atveria naujų galimybių ir leidžia interpretuoti klasikines formas šiuolaikinėje perspektyvoje.

Grybautojas.

Mūsų diskusija apie meno ateitį natūraliai įsiliejo į bienalės tematiką – kaip menas gali tapti ne tik vizualus, bet ir konceptualus, kaip jis reflektuoja mokslo pasiekimus ir kasdienybės fragmentus. Bienalėje pristatyti darbai veikė kaip atviros platformos dialogai – tarp tradicijos ir inovacijos, tarp žiūrovo ir kūrėjo, tarp mokslinės analizės ir meninės interpretacijos. Deja, graži grafikos bienalės Kaune atgimimo tradicija baigiasi. Nuovargis, organizacinis darbas, logistika skirta ne vienam asmeniui. Tačiau nuolatinė darbo grupė nesusikuria.

Evaldo kūryba – bandymas suderinti du prieštaringus vienos kultūros polius – žmogų ir jo sukurtą kloną. Save kaip pseudosimbolį, pseudoaplinkos ženklą, kuriam šios aplinkos jau nebereikia.

Linksmas laikas

Pro egzistencinį simbolizmą, asociatyvų menininko metaforiškumą prasimuša subtilus ironiškas graudulys – tai sugebėjimas dabartį vertinti ne tik racionaliai ir kritiškai, o praeitį ir tradiciją ne vien romantiškai. Dailininkas kalba lanksčia, universalia postmodernistine kalba, kurioje primenama darbo turinio svarba.

Grožio proporcijos juk išdarkomos tam, kad taptų dar išraiškingesnės, kad diskutuotų, ginčytųsi, teigtų brandžią grafiką – kultūra tapusį vaizdą. Susiklosčiusį braižą, maitinamą savo laikmečio vaisių, bet kartu nepraradusį savigarbos – mat tarsi žindantį Dievo pirštą.

Evaldo kūryba – bandymas suderinti du prieštaringus vienos kultūros polius: žmogų ir jo sukurtą kloną. Save kaip pseudosimbolį, pseudoaplinkos ženklą, kuriam šios aplinkos jau nebereikia. Stojiška personažo poza priešpastatoma lyrikai, atmieštai lietuviško slogučio.

Ryšys: kūrybinės grafikos dirbtuvėse „New Art. Atgimimas“ su E. Mikalauskiu, 2020 m. / A. Tumšienės nuotr.

Todėl neverta stebėtis radus žmogaus ir ženklo, įvaizdžio – provaizdžio tapatybes, neverta stebėtis figūros suplokštėjimu, tarsi siluetu, atšokančiu nuo fono perspektyvos. Pirmas įspūdis susidūrus su šiuo vaizdu – jo konstravimo natūralumas. Taip kapstomės trečiajame – filosofiniame – sluoksnyje, tačiau šie sluoksniai lengvai skaitomi ir vartojami. Kaip ir autorius, mėgaujantis fotografijos teikiamais pranašumais – galimybe greičiau nei tapyboje realizuoti idėją.

Socialinės aktualijos, meno sintezė ar analizė, kontekstiniai žaidimai – čia nėra nieko įtartino, išskyrus netikėtą objekto pasirodymą netikėtoje aplinkoje. Autorius ironizuoja kultūros vartojimo sindromą: štai jums, prikišamai, stereotipai, snobiška būtis ir sureikšmintas požiūris į save pačius.

Tiek savos egzistencijos įvykiuose, tiek gyvenimo troškimo ir agresyvumo paženklintoje aplinkoje gimsta „kūrybinis, kūniškai forsuojamo seksualumo laukas“. Distancija tarp refleksijos ir kūniško natūralizmo, fizinio apčiuopiamumo tampa skverbimusi į savo prigimties archetipiškumą, bėgimu maskatuojant kūniškumo griaučiais.

Belieka įsitraukti į „užmeninės hierarchijos“ smagumus. Tad, veltui neleisdami laiko, 2008 m. atspausdinome pirmąją grafikos recenziją, pavertę ją štampo – estampo kalba, „Dailės“ žurnale 100 vnt. tiražu. Tai triukas, tačiau primena gyvą grafikos laiką!