Šiandien Kamarauskai gyvena pietų Ispanijos kurorte Nerchoje (isp. Nerja), garsėjančioje savo nuostabia gamta, švelniu Viduržemio jūros klimatu ir draugiška bendruomene. Čia Rasa ne tik sėkmingai įsitvirtino, bet ir ėmėsi misijos suburti lietuvius, puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą.
Sveikatai palankesnis klimatas
Jau trečią vasarą R. Butkutė-Kamarauskė su šeima gyvena Andalūzijoje, Nerchos miestelyje, kuris yra pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, maždaug 50 km į rytus nuo Malagos. „Pagal didumą Nercha man – kaip Palanga, o pagal jaukumą – kaip Nida“, – pabando paprašyta palyginti su Lietuvos kurortinėmis vietovėmis.
Turistai Nerchą mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Vasaromis čia atostogauja patys ispanai, o žiemomis daug užsieniečių iš Skandinavijos šalių, dažnai – vyresnio amžiaus, čia įsigijusių namus.
Rasa išskiria Andalūzijos klimatą. „Vyresnio amžiaus žmonės dažnai turi problemų su sąnariais, o švelnus Viduržemio jūros klimatas juos puikiai veikia. Jaunos šeimos čia keliasi dėl vaikų sveikatos. Mes ir patys persikėlėme gyventi Ispanijon dėl savo sūnaus“, – išduoda pagrindinę priežastį R. Rutkutė-Kamarauskė, šiandien mielai padedanti ir kitiems lietuviams, panorusiems keisti gyvenamąją vietą.
Pastaruoju metu, sako, į ją kreipiasi vis daugiau lietuvių, sunerimusių dėl geopolitinės šalies situacijos. Jie domisi gyvenimu ir pragyvenimu Ispanijoje, nekilnojamojo turto kainomis. „Iš esmės tai šeimos su vaikučiais“, – neslepia ji.
Pasiryžo dėl sūnaus
Rasa pasakoja palikusi Lietuvą, kai jų jaunėliui Kajui buvo ketveri. Berniuko imunitetas buvo visiškai nusilpęs, tad peršalimo ligos, virusai kamuodavo labai dažnai. Ypač šaltuoju metų laiku.
„Išsikeldami gyventi į Ispaniją mes smarkiai rizikavome. Laimei, praėjus maždaug 4–5 mėnesiams Kajus pasijuto geriau – susitvarkė miego ritmas, dingo kvėpavimo takų bėdos“, – dalijasi geromis žiniomis rūpestinga mama.
„Pas mus net žiemą saulėta, o 20 laipsnių šilumos visada turime“, – džiaugiasi naujųjų namų klimatu Rasa ir priduria, kad čia atvykę lietuviai, pratę prie ledinės Baltijos jūros bangų, brenda į jūrą ir maudosi joje drąsiai.
„Iš tiesų Nerchos pakrantę skalauja Alborano jūra, bet kadangi ji yra Viduržemio jūros dalis, tai niekas net nesigilina ir tiesiog vadina ją Viduržemio jūra“, – aiškina pašnekovė, dažnai sulaukianti svečių iš Lietuvos. Kur kas dažniau, nei pati spėja į ją nuskristi.
Pasikeitė visų gyvenimas
Lietuvoje Rasa dirbo teisininke. Iš pradžių dar skraidydavo į Lietuvą darbo reikalais, bet praėjus daugiau nei metams suprato, kad reikia rinktis. „Tarsi nebuvau nei čia, nei ten ir toks mano blaškymasis tapo dideliu iššūkiu šeimai“, – sako ji. Tad, nutraukusi darbus, lietuvė ėmėsi kurti lituanistinę mokyklą Ispanijoje.
Rasos vyras Donatas tapo virtuvės šefu. „Tai labai džiugina mane, nes ir namuose lepina mus skaniu maistu“, – džiaugiasi ji.
Kamarauskų vyriausiajai dukrai Saulei – septyniolika. Dėl jos apsisprendimo tėvai patyrė daugiausia galvos skausmo: juk paauglystė, mokykla, klasės draugai.
Iš pradžių šeima svarstė leisti Saulę į tarptautinę mokyklą, kurioje mokoma anglų kalba, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad lietuvaitė pradėjo lankyti ispanakalbį institutą (taip čia vadinama vidurinė mokykla), kur mokosi vien ispanai.
Į klausimą apie mokymo lygį Ispanijoje Rasa atsako klausimu: „Ar ir jūs prisiklausėte gandų?“ Pasirodo, Kamarauskai irgi manė, kad čia mokslo kokybė bus žemesnė nei Lietuvoje. Anot teisininkės, tai stereotipinė nuomonė. „Tiek matematikos, tiek ir kitų mokomųjų dalykų lygis čia tikrai aukštas“, – tikina ji.
Į tėvų sprendimą išvykti gyventi Ispanijon dukra reagavo geriau nei jie tikėjosi. Saulė viską suprato. Netgi pati susirado ispanų kalbos mokytoją, kad nuvykus jau šiek tiek galėtų susikalbėti. Mama džiaugiasi, kad pirmaisiais metais dukra buvo viena iš trylikos geriausių savo amžiaus grupės mokinių mokykloje.
Ispaniškai prakalbo greitai
Mokytojai, klasės draugai lietuvius priėmė labai svetingai. Iš suburtos lietuvių emigrantų bendruomenės moteris yra girdėjusi įvairių pasakojimų, kaip užsieniečių vaikai nepritampa, susiduria su patyčiomis.
„Daug bendrauju su Kajaus bendraklasių mamomis. Tikrai nejaučiu jokios atskirties nei aš, nei mano vaikai. Gal todėl, kad ir mes patys nesame užsidarę – mielai bendraujame, dalyvaujame jų šventėse, mokomės jų kalbos“, – aiškina Rasa.
Labiausiai jos dukrai patinka, kad santykiai tarp mokytojų ir mokinių čia kitokie nei Lietuvoje. Pasak dvyliktokės, tarp jų nėra atstumo. Mokytojai čia yra ir vaikų draugai – emociškai juos palaiko, motyvuoja, dalijasi savo patirtimi.
Be to, Ispanijoje labai skatinama įsitraukti į įvairias užklasines veiklas. „Čia visi sportuoja – nuo jauno iki seno. Žmonės labai aktyvūs. Bendruomeniški. Kuria įvairias asociacijas, bendruomenes. Dalyvauja kultūriniuose renginiuose“, – negaili gražių žodžių ispanams R. Butkutė-Kamarauskė.
Jaunėliui Kajui čia irgi patinka. Vos atvykęs ėmė lankyti priešmokyklinę grupę. Kalbą išmoko per tris mėnesius. „Pamenu, vieną naktį išgirdau sūnų per sapnus kalbantį ispaniškai. Tuomet tikrai išsigandau. Supratau, kad turiu kažką daryti, antraip lietuvių kalba gali būti pamiršta“, – aiškina Rasa, pajutusi dar didesnę motyvaciją kurti lituanistinę mokyklą ir taip suburti čia gyvenančias lietuvių šeimas į bendruomenę.
Lietuvybės kibirkštėlė
Pamačius, kiek daug lietuvių čia gyvena, Rasai norėjosi juos vienyti – kurti bendrą erdvę, kurioje šeimos su vaikais turėtų galimybę pažinti Lietuvą ir kalbėti lietuviškai.
Kuriant fizinę mokyklą, sunkiausia buvo rasti patalpas. Daug kas nori čia gyventi, kurti verslus.
„Mokyklos pavadinimą padiktavo vidinis pojūtis. Gamta, jūra ir beveik visada saulėtos dienos gydo sielą ir kūną, tad, atvykus čia, po nelengvo laikotarpio, kai netekau Lietuvoje likusios mamos, tikrai jaučiausi (ir dabar jaučiuosi) apgaubta šilumos ir šviesos – tarsi mamos meilės“, – pasakoja pašnekovė.
Mokykloje, be Rasos, dirba dar dvi mokytojos. Su savo mokiniais trijulė susitinka kas antrą šeštadienį. Moko vaikus lietuvių kalbos, švenčia lietuviškas šventes. Į pamokėles Rasa vežasi ir Kajų su Saule.
„Tikiu, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti – pagal iš aukščiau padiktuotą planą. Turėjau suburti lietuvių bendruomenę, kurios Andalūzijoje nebuvo. Turėjau įkurti lituanistinę mokyklą, kuri čia labai reikalinga“, – šypsosi „Šviesos“ įkūrėja ir dėkoja visiems, prisidėjusiems prie jos projekto.
Vieną naktį išgirdau sūnų per sapnus kalbantį ispaniškai. Tuomet tikrai išsigandau. Supratau, kad turiu kažką daryti, antraip lietuvių kalba gali būti pamiršta.
Kai R. Butkutė-Kamarauskė socialiniuose tinkluose paskelbė apie mokyklą, norinčių ją lankyti atsirado labai daug – net pusšimtis. „Bet Andalūzijos pakrantė yra labai ilga, dalis atkrito – toli važiuoti. Koks šiais metais bus norinčiųjų skaičius – dar nežinau. Registracija vyksta iki spalio mėnesio“, – aiškina Rasa.
Mokykloje yra trys grupės, sudarytos pagal vaikų amžių ir kalbos mokėjimo lygį, t. y. priešmokyklinukai, pradinukai ir paaugliai. Kalbos čia mokomasi žaidžiant, nes taip lengviau įsisavinti informaciją. Patiems mažiausiems dar padeda mokytojų padėjėjos. Šįmet bus pirmi metai, kai į mokyklą iš Lietuvos atvyks pagalbininkų – praktikantų.
Susidūrė su kultūriniais skirtumais
Paprašyta pasvarstyti, ar labai lietuviai skiriasi nuo ispanų, Rasa mini, kad ispanai labai atviri, šilti. Lietuviai kur kas šaltesni, santūresni, uždaresni.
„Nieko nepadarysi – kitas mentalitetas, kitas tautinis charakteris“, – atsidūsta ji ir spėja, kad dėl uždarumo kaltas atšiauresnis klimatas. Andalūzijoje, kur kiaurus metus šilta, daug veiklų vyksta tiesiog lauke. Žmonės sportuoja, bendrauja, kultūrinasi.
„Su kitais lietuviais kalbamės, kad gyvenimas Andalūzijoje primena gyvenimą Lietuvoje seniau – kai kaimynas draugavo su kaimynu, kai vaikai dar žaisdavo būriais kieme ir ta atmosfera būdavo kur kas bendruomeniškesnė. Dabar esame pasidarę daugiau individualistai“, – dalijasi savo nuomone Rasa.
Prie ko priprasti naujoje vietoje buvo sunkiausia? Lietuvė mini požiūrį į laiką. „Pati esu didelė perfekcionistė. Jei jau ką sutariu, tai padarau laiku. Čia atvykusi supratau, kad Ispanijoje galioja kitokie laiko dėsniai ir kantrybės čia reikės daug daugiau…“ – juokiasi ji. Pasirodo, ispanai, ypač iš Andalūzijos regiono, niekur neskuba ir dėl nieko nesijaudina. „Gal dėl to ir gyvena ilgai, – spėja Rasa. – Jei susitari su ispanu dėl patalpų nuomos, greitai parengti dokumentų nesitikėk. Dabar jau išmokau į viską žiūrėti ispaniškai, nes klimatas, žmonių gerumas yra kur kas didesni pliusai nei mano minėti minusai.“
Su mūsų tautiečiais Rasa juokauja, kad ispaniška tvarka lietuviams yra tarsi reabilitacija nuo mums įprasto perfekcionizmo. „Čia viskas vyksta ne taip, kaip mes norėtume, bet taip, kaip reikia“, – paaiškina. Atsitikus kažkokiam įvykiui čia niekas neieško kaltų kaip Lietuvoje, o ima ir sprendžia problemą. Savo vaikuose Rasa jau irgi mato daug daugiau atsipalaidavimo, mažiau spaudimo iš aplinkos bei mokytojų.
Andalūziją pasufleravo širdis
Kodėl būtent Andalūzija? Rasa neslepia, kad pirminis planas, nusprendus keisti gyvenamąją vietą, buvo kitoks. Iš pradžių svajojo apie Valencijos regioną, Alikantę. Keliavo mašina palei pakrantę. Trumpam apsistodavo tai šen, tai ten.
„Bet jausmas buvo toks, kad vis ne ta vieta, o atvykus į Andalūziją, į Nerchą, pajutome, kad niekur nebenorime išvykti“, – šypsosi R. Butkutė-Kamarauskė.
Šiuo metu šeima gyvena kotedže, kuris yra toliau nuo miesto centro. Pro langus matosi jūra, kalnai. Gali vakarieniauti kieme. Skinti vaisius tiesiog nuo medžių.
Atvykus čia pasikeitė ir Kamarauskų maitinimosi įpročiai. Ant stalo atsirado daug sezoninių vaisių ir daržovių. Vietos ūkininkai augina avokadus ir mangus, tad jų lietuviai prisivalgo į valias. „Mūsų sūnus netoleruoja gliuteno, tai čia jam yra daugybė kitų pasirinkimų“, – džiaugiasi mama.
Sužavėjo ispanų tradicijos
Sekmadienis ispanams – šeimos diena. Visi restoranai šurmuliuoja. Kaip ir per miesto ar šalies šventes. Ispanai labai mėgsta jas švęsti.
„Pati žymiausia šventė čia – Andalūzijos diena, švenčiama vasario 28 d. Ši šventė skirta 1980 m. referendumui, kurio metu Andalūzija apsisprendė tapti autonomine bendrija pagal Ispanijos konstituciją, pažymėti. Tądien mokyklos, valstybinės įstaigos nedirba, o miestuose rengiami koncertai, vyksta flamenko pasirodymai, mugės, organizuojami bendruomeniniai pietūs. Iškeliama žalia balta Andalūzijos vėliava. Ji kabinama ant balkonų, pastatų, dėvima kaip aksesuaras. Visi tądien valgo tradicinį patiekalą – duoną su alyvuogių aliejumi“, – pasakoja Rasa.
Kita didelė ispanų šventė – Velykos, švenčiamos labai iškilmingai, netgi teatrališkai. „Semana Santa, – aiškina Rasa, – reiškia Didžiąją savaitę prieš Velykų sekmadienį. Kiekvieną dieną miestuose vyksta didžiulės religinės procesijos. Kiekviena jų neša „paso“ – sunkų platformos tipo altorių su skulptūromis, vaizduojančiomis Jėzų, Mariją ar kitus šventuosius. Procesijas lydi orkestrai, muzikos grupės, atliekančios liūdnas flamenko stiliaus giesmes, jiems pritaria žmonės iš balkonų.“
Tiems, kas dar nėra matęs Andalūzijos, ji rekomenduoja atvykti būtent Velykų laikotarpiu.
Ir būtinai pamatyti, kaip ispanai šoka flamenko. Tas judesys, anot Rasos, čia gyvenant labai įtraukia. Tai tradicinė Andalūzijos meno forma, jungianti muziką, šokį ir dainą. Flamenko Ispanijoje šoka tiek jaunas, tiek senas. Vietiniai sako, kad tai yra menas atverti širdį.
Kerintis gamtos grožis
Kitas didelis džiaugsmas lietuvei – Andalūzijos gamta. „Gyvename tarp jūros ir kalnų. Visur, kur bevažiuosi, labai gražu. Tiesa, kai tik atvykome, truputį ilgėjausi lietuviškų miškų. Nes vietinė gamta kitokia“, – aiškina.
Rasai džiugu, kad Nerchoje vasaromis nebūna tokių didelių karščių, kaip kitur Ispanijoje. Aukščiausia užfiksuota temperatūra čia – 36 laipsniai.
„Ši vasara buvo labai normali – 27–28 laipsniai, tad netenka bėgti vasaroti į kalnus, kur vėsiau. Viena bėda, kad akis pamažu jau pripranta prie jūros, kalnų grožio, tad išėjus į terasą reikia nuolat apie tai sau priminti“, – juokiasi pašnekovė.
Paklausta, kokią šalį šiandien vadina savo namais, Rasa sako: „Namai ten, kur esi. Lietuva visada bus širdyje, bet jei gyvenimo aplinkybės padiktavo tokį sprendimą – kelionę į Andalūziją – turbūt šiandien ji ir yra geriausia mums vieta. Priimame ją su dėkingumu.“
Naujausi komentarai