Garsus atlikėjas ir jo žmona interviu atvirai dalijasi, ką jiems reiškia šuns draugystė, kokių šunybių bulterjerė Fūga ir jaunesnis jos draugas Uru yra prikrėtę namuose ir kodėl jam teko įtaisyti antkaklį su GPS.
– Stebint jūsų instagramo profilį matyti, kad gyvenant su dviem bulterjerais nuobodu niekada nebūna. Kokių išdaigų jums yra prikrėtę šuniukai? Ar viskas telpa į socialinius tinklus?
Gabrielius: Tikrai taip, teisingas pastebėjimas. Aišku, kad viskas netelpa. Jei viską dėtume, reikėtų atskiro instagramo. Mes neturime tokio tikslo. Rodome gyvenimą, kurį gyvename visi kartu. Turėti atskirą profilį jau būtų darbas. Reikėtų paskui juos lakstyti ir viską filmuoti. Medžiagos būtų labai daug.
– Ar namuose, be Uru ir Fūgos, turite daugiau augintinių?
Gabrielius: Namuose esame aš, Simona ir du šuniukai. Lauke gyvena keli šimtai zylių. Turime neprivalomą sutartį su stirnomis, kurios kiekvieną dieną ateina pas mus į kiemą. Tos gyvūnijos yra ir daugiau, nes gyvename palei mišką, kaime. Tik meška pas mus dar nebuvo atėjusi. Kaip tik kalbėjome, kad jos visur lankosi, o pas mus neateina. Būtų smagu pamatyti gyvai.
– Kaip jūsų šuniukai reaguoja į stirnas kieme? Ar nepavaiko jų?
Gabrielius: Taip, dėl to vienas šuo jau turi antkaklį su GPS. Mūsų vyresnė dama (Fūga – aut. past.) žiūri santūriau ir nebėga kaip akis išdegusi. Uru neturi „stop“ linijos. Teko kelissyk jo ieškoti aplinkiniuose kaimo kiemuose. Ačiū Dievui, jis toli nepabėgo, radome pas kaimynų šunis. Dabar turime sekimo įrenginį ir žinome, kur jo ieškoti.
– Kaip šis antkaklis veikia?
Gabrielius: Jis įkraunamas, bet jo baterija veikia kelis mėnesius. Įsikrauna gana greitai, per naktį. Telefono programėlėje matome ne tik jo buvimo vietą, bet ir sveikatos rodmenis. Antkaklis turi ir švieselę, garsą. Nežinau kiek tai aktualu, nes kad matytum ją ar išgirstum, reikia būti šalia. Tačiau GPS gana tiksliai rodo buvimo vietą.
Šunys yra gyvi sutvėrimai ir į juos reikia žiūrėti kaip į gyvenimo partnerius, šeimos narius. Jeigu šuo reikalingas tik tam, kad prieš ką nors pasipuikuotum, įsilietum, šunų nereikėtų auginti apskritai. Gyvūno šeimininkas turi būti atlaidus, kantrus. Aišku, pirmiausia – mylintis.
– Vienoje laidoje pasakojote apie savo šuns ir gandro draugystę. Kaip jie susidraugavo?
Gabrielius: Tai buvo senesni laikai. Dar neturėjome Uru, auginau kitą bulterjerą Dagą. Kaip tik buvome atsikraustę čia gyventi. Mūsų apylinkėse yra bent keli gandralizdžiai, todėl šių paukščių tikrai daug. Jie mėgdavo tūpti mūsų pievoje, o šunys, aišku, juos pavaikydavo. Tai tęsėsi mėnesį ar pusantro. Vieną dieną išėję į lauką pamatėme, kad Fūga ir Dagu guli ant nugaros, šildosi saulutėje, o gandrai aplink maklinėja. Šunys nekreipė dėmesio į sparnuočius (šypsosi). Jie priprato vieni prie kitų.
– Kodėl išsirinkote bulterjerus? Kuo patraukė ši veislė?
Gabrielius: Jie patys gražiausi šunys pasaulyje (šypsosi).
– Kartais girdžiu sakant priešingai, kad tai į kiaules panašūs šunys. Apie bulterjerus pasakoma ir kitų stereotipinių epitetų.
Simona: kiauliuką jie gali priminti iš savo kūno sudėjimo, kojyčių. (Gabrielius kategoriškai nesutinka – aut. past.) Kai buvau paauglė, žinojau, kad kai užaugsiu ir turėsiu savo namus, būtinai auginsiu bulterjerą. Nežinau, kodėl. Kažkur jį pamačiau, jis man labai patiko. Kai dar nebuvome pažįstami su Gabrieliumi, jau turėjau bulterjerą. Tik vėliau sužinojau, kad jis irgi augina bulterjerą.
Gabrielius: Mano tėtis anksčiau turėjo sodybą ir veisė Kaukazo aviganius. Kai jie atsivesdavo šuniukų, su jais stovėdavau turguje. Kai užsidirbau pakankamai pinigų, pirmą kartą gyvenime nusipirkau šunį sau. Tai buvo bulterjeras. Jie man patys mieliausi, patys pačiausi.
– Esu mačiusi daugybę filmukų, kai bulterjerai užsispiria ir niekur neina, jie įnoringai tupia ant žemės ir, daryk, ką nori, nepajudinsi. Ar tokių scenų jūsų šunys nebuvo iškėlę?
Gabrielius: Esu tai daręs su savo pirmuoju bulterjeru. Naiviai galvojau, kad eisime pasivaikščioti į miestą. Nuėjome 1–2 km ir šuo atsigulė ant šaligatvio. Teko ant rankų nešti į automobilį. Jei jo neturėčiau, būtų tekę nešti namo per pusę miesto.
Simona: Visada su pavydėliu žiūrėdavau į kitus. Vasara, puikus oras ir visi išeina vėlai vakare pasivaikščioti iki centriuko. Pasikviečiu draugę, sakau: „Eikime pasivaikščioti, pasiimsime Dagą.“ Vis dėlto čia ne tas šuo, kuriam tiktų ilgi pasivaikščiojimai. Jis nelinkęs ilgai vaikščioti kaip, tarkime, pudeliukai ar kitų mažų veislių šuniukai.
– Kinologai apie bulterjerus rašo, kad nors tai ištikimi, meilūs ir noriai bendraujantys šunys, jie gali įsižeisti, užsispirti ir išdresuoti šeimininkus pagal save. Ar sutiktumėte su tokiomis kinologų įžvalgomis?
Simona: Taip (juokiasi). Nuo pat pirmos pažinties su bulterjeru įsitikinau, kad jis visada patikrins tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, mokai jį, nelipti ant sofos. Vieną dieną jis laikysis tvarkos, bet kitą dieną vėl bandys – gal draudimas nebegalioja. Jis visą laiką patikrins dukart.
Gabrielius: Manau, kai kurių veislių šunis gali išdresuoti ir jie tam tikrų taisyklių laikysis, o bulterjeras vis patikrins, ar dresūros taisyklė vis dar galioja. Jis savo veiksmu užduos klausimą: ar tikrai? Vėliau: ar tikrai tikrai? Jei matys, kad tvarka nepasikeitė, jis taip ir darys, bet kitą kartą vėl patikrins.
– Skamba taip, tarsi su bulterjerais reikėtų nemažai kantrybės. Kokiems žmonėms galbūt nerekomenduotumėte rinktis šios veislės?
Gabrielius: Šunys yra gyvi sutvėrimai ir į juos reikia žiūrėti kaip į gyvenimo partnerius, šeimos narius. Jeigu šuo reikalingas tik tam, kad prieš ką nors pasipuikuotum, įsilietum, šunų nereikėtų auginti apskritai.
Reikia suprasti, kad bulterjerai net nepriskirti prie kovinių šunų. Pavojingų šunų veislių sąraše bulterjerų taip pat nepamatysite. Jie – šeimos šunys, labai draugiški. Jei kas nors užsuka į svečius, jie visada svečiais džiaugiasi, su jais bendrauja.
Gyvūno šeimininkas turi būti atlaidus, kantrus. Aišku, pirmiausia – mylintis. Meilė ugdo kantrybę.
Simona: Mano bičiulė dirba šunų prieglaudoje ir ji papasakojo istoriją. Moteris namuose pasikeitė baldus ir paskambinusi į prieglaudą pasakė, kad jos šuo, dogas, netinka prie baldų. Ji į šunį žiūri kaip į interjero detalę. Norėčiau, kad būtų juodas sąrašas ir kad tokie žmonės negalėtų įsigyti jokio augintinio.
Gabrielius: Mes Fūgą pirkome, kai ji jau buvo dvejų metų. Ją kažkas grąžino į veislyną, su ja nebuvo tinkamai elgiamasi. Negalime to pasakyti faktais, bet spėjame, kad ją buvo pasiėmęs vaikinas ir, matyt, ji netiko prie jo BMW ir kovinio šuns statuso. Jis, matyt, ją mušė ir ganėtinai stipriai.
– Kiek laiko turėjo praeiti, kad Fūga jumis pasitikėtų?
Gabrielius: Sąžiningai pasakius, 100 proc. pasitikėjimo ir dabar nėra. Anksčiau ji nuo manęs laikydavosi 30 m atstumu, dabar mes draugaujame, būname šalia. Tačiau, tarkime, kai Simonos nėra namie, ji vėl šiek tiek atsitraukia. Ji manęs nebijo, bet laikosi atokiau. Kai Simona grįžta, ji vėl glaustosi prie manęs, prašosi būti glostoma. Su moterimis ji puikiai jaučiasi. Dėl to darome išvadą, kad jos pirmasis šeimininkas galėjo būti vyras, nes į juos ji žiūri atsargiai.
– Kai kam bulterjerai vis dar klaidingai asocijuojasi su koviniais šunimis. Kartais šių šunų šeimininkai pasakoja gatvėje sulaukiantys replikų, kad reikia uždėti bulterjerams antsnukį, kad jie esą pavojingi. Ar ir jums neatskrieja panaši kritika iš praeivių gatvėje?
Simona: Taip, deja, sulaukiame tokių stereotipinių komentarų.
Gabrielius: Simona visada turi tokiems atsakymą – patys užsidėkite antsnukį (juokiasi).
Simona: Atsimenu, kai dar gyvenau mieste, o Dagas buvo mažiukas, 2,5 mėn. amžiaus, man tereikėjo pavažiuoti autobusu kelias stoteles, jį, mažą kukuliuką, laikiau ant rankų. Visos bobulytės iškart pradėjo rėkti ir netgi vairuotoja pasakė, kad niekur nevažiuos, kol mes neišlipsime. Šuo drebėjo ant mano rankų, kol vairuotoja plyšavo, kad jis kovinis. Jai tepasakiau, kad ji pati kovinė, o ne mano šuo.
Yra atvejų, kad žmonės tiesiog pereina į kitą gatvės pusę, kai pamato ateinant man su bulterjeru.
– Gal situacija gerėja? Juk tiek informacijos apie šunis, veisles. Galų gale galima gatvėje užkalbinti, paprašyti leisti susipažinti su šuniuku...
Simona: Būtent. Galima, bet niekas nenori aiškintis ir keisti savo nuomonės, kad bulterjerai yra koviniai ir pikti, o pusryčiams valgo vaikus.
Gabrielius: Manau, aš ir Simona esame ne vieną žmogų apšvietę, nes mūsų gyvenime bendravimo yra tikrai nemažai. Buvo laikas, kai su bulterjerais važinėdavau į koncertus ir kitur. Labai daug žmonių nuomonę pakeitė. Pirma reakcija būdavo tokia kaip ir Simona sakė, tačiau pabendravę pamatydavo, kad šunys labai mieli, draugiški. Kad pakeistum nuomonę, reikia pačiam susidurti. Teoriškai matant kitų šunis ir su jais neturint kontakto, aišku, požiūris nepasikeis.
Bulterjerų išvaizda gali kai kam sudaryti įspūdį, kad jie agresyvūs. Pavyzdžiui, būna, kad ir kai kurių žmonių veido bruožai kai kam gali sufleruoti, kad jis – agresyvus. Kai kam bulterjerų išvaizda gali nepatikti, bet mums jie – patys gražiausi.
Reikia suprasti, kad bulterjerai net nepriskirti prie kovinių šunų. Pavojingų šunų veislių sąraše bulterjerų nepamatysite. Jie – šeimos šunys, labai draugiški. Jei kas nors užsuka į svečius, šunys visada svečiais džiaugiasi, su jais bendrauja.
– Pastebėjau, kad Uru turi specialią miego vietą, aptvarą-baldą, kur jis nakčiai uždaromas. Ar jis visada ten ilsisi?
Gabrielius: Taip, tai specialiai šunims pagamintas baldas. Kiekvienas šuo turi savo kambarį ir jie atitinkamai ilsisi ten, kur patys nori. Fūga supranta, kad lovoje yra geriau nei aptvare, todėl ateina miegoti pas mus. Uru pas mus ateiti negali, nes jis dar per jaunas, viską graužtų. Jam ten tiesiog būtų naujas pasaulis. Taigi, jis viską saugo pirmame aukšte, o Fūga – antrame.
– Prisiminkite praėjusius 2025-uosius. Kokių didžiausių šunybių jie jums prikrėtė ir ar buvo kokių nors padarinių?
Gabrielius: O Jėzus... Mes jiems viską atleidžiame, žinoma, sudrausminame, niekada nesame mušę savo šunų. Remiamės normalios dresūros priemonėmis. Mums šunys yra kaip žmonės, tokie patys kaip mes. Jei kalbėtume, ką jie sugraužė... Nėra namie kampo, kurio jie neragavo. Uru dar jaunas šuniukas, jam tik metai, tad įsivaizduokite, kas darosi, kai jis dar visai mažas. Skaičiuojant su šlepetėmis, pernai netekome dešimties porų batų. Visi kampai apgraužti, sofa skylėta. (Juokiasi).
Buvau pernai knygų mugėje. Apsidžiaugiau radęs Andriaus Tapino trilogiją, visas knygas nusipirkau. Jas buvau skaitęs, bet neturėjau namie. Na ką – jau nebeturiu, Uru perskaitė (juokiasi). Visko net neatsiminsi.
– Ką jums apskritai duoda šuns draugystė? Kodėl renkatės gyventi su šunimis?
Gabrielius: Mums tai yra natūralu, šuo visada yra šalia...
Simona: Neįsivaizduoju gyvenimo be šuns, be bulterjerų. Tai mano gyvenimo dalis.
Gabrielius: Visiškai. Jeigu jų nėra, reikia viską padaryti, kad jie būtų. Mes taip gyvename visą gyvenimą ir kitaip tiesiog būti negali. Daug ko galėtume atsisakyti, bet šunys su mumis būtų visada.
– Net neverta klausti, ar ateityje svarstytumėte rinktis kitą šunų veislę...
Gabrielius: Ne, mes esame bulterjerų žmonės, o bulterjerai – mūsų šunys.
Naujausi komentarai