Eugenijos gyvenimas sukasi apie šunis: jie man davė viską

Baltuosius šveicarų aviganius moteris įsimylėjo seniai, bėgant laikui nusprendė, kad norėtų dar vienos šunų veislės ir tuomet svajonių rinkimus laimėjo Podhalės aviganiai. Laimėjo ne todėl, kad irgi, kaip „šveicarai“, turi baltą kailį, bet ir dėl savo nepaprasto charakterio.

„Kiekvienas numegztas šuniukas – tarsi nauja asmenybė, gimstanti su savo legenda ir istorija. Pradėjusi darbą, nežinau, koks bus galutinis rezultatas“, – sako neseniai naują hobį atradusi šunų mylėtoja Eugenija Masaitienė.

Mezga ji ne šiaip šuniukus, o veislinius šunis, stengdamasi, kad šie kuo labiau atitiktų veislės standartą.

E. Masaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpė sodas

Nieko nauja, kad šunų augintojai mėgsta fotografuoti ar piešti savo augintinių portretus, bet kad bandytų iš siūlų numegzti miniatiūrinę savo šuns kopiją, išties retas atvejis. Tokie šuniukai gimsta veislyne „Vejuonos šerkšnas“, o jų autorė – E. Masaitienė.

Prieš keturiolika metų Lietuvos kinologų draugijoje įregistravusi šunų veislyną, Eugenija iškeitė miesto gyvenimą į priemiesčio ramybę.

„Su mintimi apie veislyną iš Kauno persikraustėme į rajoną ir taip atsitiko, kad namą įsigijome „Vejuonos“ sodų bendrijoje. Netoliese teka Vejuonos upelis, jis ir pasufleravo pavadinimą, – apie šunų veislyno pradžią pasakoja veisėja. – Žodį „šerkšnas“ pridėjau todėl, kad balta, labai gražu būna, kai mūsų apylinkes padabina šerkšnas.“

Baltuosius šveicarų aviganius moteris įsimylėjo seniai, bėgant laikui nusprendė, kad norėtų dar vienos šunų veislės ir tuomet svajonių rinkimus laimėjo Podhalės aviganiai.

Pamilo ne tik „šveicarus“

Baltuosius šveicarų aviganius moteris įsimylėjo seniai, bėgant laikui nusprendė, kad norėtų dar vienos šunų veislės ir tuomet svajonių rinkimus laimėjo Podhalės aviganiai. Laimėjo ne todėl, kad irgi, kaip „šveicarai“, turi baltą kailį, bet ir dėl savo nepaprasto charakterio. Protingi, prieraišūs, tvirtos sveikatos, be to, labai gražūs. Tai lenkų pasididžiavimas, nacionalinė šios šalies šunų veislė.

„Podhalės aviganiai iš tiesų yra žiemos šunys. Puikiai jaučiasi sniege, retai lenda į būdą, – apie mylimus augintinius sako Eugenija. – Vasarą žieminį kailį jie keičia į vasarinį. Didelių karščių nemėgsta. Karštomis dienomis labiau domisi rūsiu, kur vėsu ir gaivu. Lauke visus metus gyvena tik mūsų patinas, o „merginos“ miega namie, prie manęs.“

Talentas: šunų augintoja iš siūlų įgudo megzti išskirtines šunų veislių kopijas. Čia galime matyti šveicarų aviganių ir škotų terjerų porelių. / E. Masaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimo būdas

Masaičių sodyboje šią žiemą pasitiko šeši šunys: Podhalės aviganių patinas, trys kalytės (vienuolikos metų senjorė, penkerių metų kalytė ir veislyno ateitis – septynių mėnesių kalytė) ir dvi baltosios šveicarų aviganės (senjorė ir ketverių metų kalytė).

Vis dėlto sakyti „šeši šunys“, nevisiškai tikslu – ant palangių ir kitur rikiuojasi pradėti ar jau baigiami megzti šuniukai. Jų nedaug, nes Eugenija savo kūrybai kelia nemažų reikalavimų.

„Megzti šuniukai – mano naujas hobis, atsiradęs visai neseniai, nes vis norisi naujų iššūkių. Dieną išdaliju visiems savo pomėgiams. Mezgu vakarais, po dienos darbų.

Kiekvienas nunertas šuniukas yra savotiška asmenybė, gimstanti su savo legenda ir istorija. Niekada, pradėjusi darbą, nežinau, koks bus galutinis rezultatas. Be to, mezgu iš šunų vilnos puskojines, kitus dalykus. Taip pat siuvinėju – jau penkti metai dirbu prie didžiulio paveikslo, kuriame vaizduojami penki mano šunys. Šiemet pabandžiau nerti, bet dar nesu taip įgudusi, kad nunerčiau atskirą individą. Visais atvejais stengiuosi kuo tiksliau atkartoti veislės standartą“, – su įkvėpimu apie savo pomėgį pasakoja Eugenija ir pabrėžia, kad šunys jai nėra tik hobis.

Tai Eugenijos gyvenimo būdas, nes visas jos gyvenimas sukasi apie šunis. Šunys pakeitė moters kasdienybę: „Jie man davė viską, ką dabar turiu: begalinę meilę, draugų, žinias ir gyvenimo būdą. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be jų.“