Trečiojo lietuviškai pasirodžiusio rašytojo romano pagrindinis veikėjas – vyras, kuris, atrodytų, apsirūpinęs viskuo: veda populiarią televizijos laidą, turi žmoną ir meilužę, draugų ir pažinčių su įtakingais asmenimis, pinigų ir prabangų automobilį, tačiau akivaizdžiai kenčia nuo vadinamosios vidutinio amžiaus krizės. Tiesa, į krizę Janį (pravarde Džo) pastūmėja ir keletas kitų lemtingų įvykių, dėl kurių jis pats nėra nekaltas, mat šis gyvenimo išlepintas žmogus – gan sudėtingo būdo. Per vieną dieną Džo praranda darbą, šeimą ir automobilį. Karčiai palinkėjęs visiems geriausios kloties, Džo išvyksta į Vilnių, kur, tikėdamasis užsimiršti, draugo nuomojamame bute ima rašyti skandalingą knygą apie aukštuomenės gyvenimą.
Netrukus Džo susižavi mergina. Sutikta nauja meilė jam atrodo lyg išsigelbėjimas, tačiau jis nė neįtaria, kaip lemtingai pasisuks ši pažintis. Plėtodamas kriminalinio filmo vertą siužetą autorius nevengia ironijos, taiklių įžvalgų apie šiuolaikinę visuomenę, kultūrinį gyvenimą, žiniasklaidą, kasdienybės ženklus. Tai ne tik įtemptas trileris, nusikaltimų, aistros ir išdavysčių kupina kelionė, bet ir mėginimas atidžiau pažvelgti į žmogaus sąmonės gelmes.
Apie kūrinį ir kūrybą – pokalbis su A. Jundze.
– Džiaugiamės, kad lietuviškai pasirodė Jūsų trileris „Vienintelis liudininkas“. Pagrindinis knygos personažas Džo yra garsenybė Latvijoje, tačiau gyvenimui užspeitus jį į kampą jis nutaria išvažiuoti į Vilnių. Kodėl pasirinkote dalį veiksmo perkelti būtent į Vilnių? Juk galėjo būti Talinas, Helsinkis ar bet kuris kitas užsienio miestas. Ką Vilnius Jums reiškia?
– Vilnius yra geriausia vieta, kurioje gali greitai pasislėpti nuo Rygos ir Latvijos problemų. Pastebėjau, kad latviai mėgsta pabėgti į Taliną ar Vilnių. Savo ruožtu į Latviją smagiai praleisti laiko atvyksta lietuviai ir estai. Rugsėjo mėnesį, kai Ryga buvo tapusi krepšinio metropoliu, gatvėse buvo daug Lietuvos ir Estijos vėliavų. Tai buvo puiku!
Idėja parašyti „Vienintelį liudininką“ man kilo būtent Vilniuje. Lankiausi pas tuometį Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką Antaną A. Jonyną. Mūsų susitikimas buvo labai vaisingas, nes susitarėme dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos rašytojų sąjungų bendradarbiavimo. Po susitikimo daug vaikščiojau, mėgavausi puikia jūsų senamiesčio atmosfera. Gatvės muzikantai grojo ugningas klezmeriškas melodijas. Be kita ko, čia sulaukiau ir keisto pasiūlymo iš dviejų gana apdriskusių, bet šiaip jau veikiau egzotiškai atrodančių asmenų. Mūsų pokalbis kažkuo priminė jūsų režisieriaus Emilio Vėlyvio filmą „Redirected“. Netrukus smagiai nusiteikęs grįžau į viešbutį, atverčiau kompiuterio ekraną ir... pradėjau rašyti romaną. Tuos du žmones, kuriuos sutikau gatvėje, mano vaizduotė gerokai patobulino, ir jie tapo romano personažais – Naomi ir Niku.
– Ar esate pastebėjęs kokių nors Latvijos ir Lietuvos miestų atmosferos panašumų, gal net tokių, kurie padėtų kurti įtampą literatūros kūrinyje?
– Kiekvienas miestas turi savito žavesio. Tačiau, kaip puikiai žinome iš gyvenimo ir literatūros, beprotiški dalykai gali nutikti bet kur. Šis mano romanas nėra klasikinis trileris, aš jį vadinu pandemijos laikotarpio pasaka. Jame aprašomi ne tik kraupūs įvykiai, bet ir ironiškai, su šypsena vaizduojami mano kartos vyriškiai, kurie gyvenime daug pasiekė, o tada patys viską sugriovė. Dėl savo tuštybės, nežaboto pasitikėjimo savimi. Jie mano esą pasaulio centras, išsiskiria su žmonomis, veda jaunas merginas, švaisto pinigus (jei jų turi). Tačiau galop dažniausiai nieko gero iš to nebūna. Taigi pagrindinis mano knygos herojus taip pat pabėga į Vilnių, kad pasislėptų nuo to, ką pats sugriovė. Iš pradžių ketinau rašyti kiek rimtesnį kūrinį, bet tuo metu pasaulyje dėjęsi įvykiai šį planą pakoregavo. Tad tekstas, kurį parašiau, priminė veikiau šiuolaikinę brolių Grimmų pasaką: seksas, alkoholis, spalvingi banditai, narkotikai, ne mažiau spalvingas tyrėjas, sudaužyta širdis, meilės istorija ir laiminga pabaiga. Šių dalykų pageidavo visi, kurie skaitė pirmą rankraštį. Buvo gan smagu konsultuotis su ekspertu, į kiek maišelių galima sudėti tokį didelį kiekį narkotikų, kad jų dargi pakaktų ir romano siužetui.
– Kaip jaučiatės šiai Jūsų knygai pasiekus lietuvių skaitytojus – ar tai reiškia ir papildomą atsakomybę?
– Žinoma, tai reiškia papildomą atsakomybę. Dalis veiksmo vyksta Lietuvoje, nors tai yra sąlyginė Lietuva, veikiau įsivaizduojama slapstymosi nuo realaus gyvenimo, kuris galiausiai mus vis tiek pasiekia bet kur, vieta. Be to, papildomą atsakomybę ir jaudulį jaučiu dar ir dėl to, kad mano du ankstesni į lietuvių kalbą išversti romanai buvo kiek rimtesnė literatūra, nors ir su trilerio elementais: 1990-ųjų banditai, KGB agentai, žudikai ir panašūs personažai nuolat sušmėžuoja mano kūriniuose. Noriu, kad mano knygos būtų skaitomos, džiaugiuosi, kad latvių skaitytojai, kai susitinku su jais bibliotekose, visada prašo parašyti dar ką nors panašaus į „Vienintelį liudininką“.
Lietuviškas knygos leidimas turi vieną gerą savybę, dėl kurios aš, kaip autorius, nė kiek nesijaudinu: esu visiškai įsitikinęs, kad vertimas yra labai aukštos kokybės.
Šis mano romanas nėra klasikinis trileris, aš jį vadinu pandemijos laikotarpio pasaka.
– Gera žanrinė literatūra (detektyvas, trileris) reikalauja, žinoma, ir didelio kūrybinio meistriškumo, dargi specifinio. Pats esate išmėginęs daugelį literatūrinių žanrų. Ar Jums kilo kokių nors išskirtinių iššūkių kaip rašytojui, sėdus rašyti būtent trilerį?
– Aš nerašau klasikinių trilerių. Be šio, esu sukūręs tik dar vieną sąlyginį trilerį. Vis dėlto „Vienintelis liudininkas“ – labiau pandemijos laikų pasaka su nuspėjama pabaiga. Rašyti trilerį – labai sunki užduotis, daug lengviau imtis rimtosios literatūros, kurioje autorius gali tiesiog leistis į apmąstymus apie save. Trileryje autorius turi likti suvis nejuntamas, nepastebimas. Jame gyvuoja tik jo sukurti personažai. Prieš daugelį metų drauge su būreliu kitų žurnalistų turėjome progą susitikti su Danu Brownu Florencijoje. Jis pažymėjo, kad profesorius Lengdonas esąs labai protingas – tam, ką knygose jis sugalvojąs per minutę, D. Brownas sugaišta prie darbo stalo mažiausiai savaitę. Vis dėlto trilerį rašyti labai įdomu. Žinoma, reikia turėti planą, apgalvotą struktūrą, personažus, bet man, kaip autoriui, labai įdomu, kaip personažai visa tai įgyvendins.
– Jūsų trileris turi ne vieną sluoksnį – viena vertus, siekiama išlaikyti siužeto įtampą, ir tai daroma, man regis, išties sėkmingai, sukuriama ištisa virtinė įtikinamų personažų, bet, kita vertus, išradingai vystomos ir „rimtesnės“ temos – leidžiamasi į vidinę kelionę po žmogaus sąmonės gelmes, plėtojami vidutinio amžiaus vyriškio tapatybės klausimai ir pan. Visa tai darant, pavyksta išlaikyti reikiamą balansą – „rimtesnės temos“ neužgožia ir negadina plėtojamo siužeto. Ar, Jūsų manymu, papildomas „rimtesnių gyvenimo klausimų“ sluoksnis yra būtinas gerai žanrinei literatūrai? Ar tai privalomas ingredientas siekiant knygos kokybės?
– Į literatūrą atėjau turėdamas daug gyvenimiškos patirties. Esu susijęs su mokslu. Daugelį metų dirbau žurnalistu ir laikraščio kultūros skyriaus redaktoriumi, vis dar vedu laidą televizijoje. Žinau, kad yra tūkstančiai rašytojų, kurių kūriniai pamirštami dar jiems esant gyviems, nepaisant gautų literatūrinių apdovanojimų ir jų tekstų rimtumo. Esu sutikęs ir interviu ėmęs iš dešimčių gerų, išskirtinių autorių, kurių knygos išleistos milijonais egzempliorių visame pasaulyje. Dalies jų mūsų intelektualai nelaiko išskirtiniais rimtosios literatūros autoriais. Tik ar kas dėl to pasikeičia? Iš šalies žvelgiant, tokia laikysena dažnai atrodo veikiau graudi.
Galbūt dėl šios patirties man, kaip rašytojui, viskas kur kas paprasčiau. Aš žinau, ko noriu. Svarbu eiti savo keliu literatūroje, ir aš juo einu. Rašydamas vis dar daug mokausi. Į tekstus įdedu visą savo širdį, ir jie man visi vienodai svarbūs. Nesvarbu, ar tai būtų trumpas ironiškas 90-dešimtinių kriminalinis apsakymas „Kaip nužudyti ponią Ceciliją Bočas?”, ar biografinis romanas apie didįjį XIX a. latvių poezijos klasiką Eduardą Veidenbaumą. Man norisi, kad skaitytojai mano knygą skaitytų ne tik akimis, bet ir širdimi, apmąstytų ją ir savo mintyse kurtų savą istoriją.
– Kuris iš knygos personažų, neskaitant pagrindinio veikėjo Džo, Jums pačiam buvo įdomiausias? Kurio paveikslą sukurti sekėsi sklandžiausiai? Gal buvo tokių, prie kurių teko pavargti ilgiau?
– Man jie visi patinka. Tyrėjas, kuris šiek tiek primena Franzo Kafkos ar Patricko Modiano romanų personažus. Spalvingas niekšelis advokatas. Su Naomi buvo sunkiau. Tie du žmonės, kuriuos trumpai buvau sutikęs tikrovėje ir apie kuriuos minėjau anksčiau, atrodė veikiau apgailėtini, toji mergina šiam vaidmeniui netiko. Man reikėjo, kad romane Naomi būtų paslaptinga, kad Džo ją įsimylėtų ir ja patikėtų. Kita vertus, Džo yra patyręs, daug gyvenime pasiekęs ir pasitikintis savimi. Tokių vyrų sutinku kasdien. Kartais mąstau, kodėl kai kurie iš jų elgiasi būtent taip, bet vis tiek rašyti apie jį buvo smagu. Jis yra toks, koks yra. Rašydamas romaną patyriau daug džiaugsmo, bet vos knygą išleidus prasidėjo kitas trileris – vos po vienos ar poros dienų Latvijos knygynai buvo uždaryti dėl pandemijos.
Sunkiausia būna išskirti personažus iš pilkos realybės, kuri vyrauja mūsų kasdieniame gyvenime. Toks realizmas man nėra prie širdies. Buvo svarbu apibendrinti, išryškinti juos kaip personažus, kad skaitytojai suprastų, jog tai nėra istorija apie realų gyvenimą, bet kad jie vis tiek galėtų brėžti paraleles tarp to, kas vyksta tekste ir realiame gyvenime.
Naujausi komentarai