Intriguojanti istorija
Detektyvinė S. Rankelienės istorija „Manuskriptas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, – penktoji rašytojos knyga. Didelį gerbėjų būrį istorinių detektyvų autorė surinko po keturių serijos „Enigma“ knygų.
Slaptoje Vilniaus mokslinių tyrimų laboratorijoje ugnyje žūsta žmogus. Tačiau dar prieš gaisrą gulintį kraujo klane jį aptinka laboratorijos vedėja Jaunė Gedminienė. Laboratorijos raktai dingę, o tuščiame koridoriuje nugirstas šnabždesys kelia siaubingus jaunystės prisiminimus. Nubėgusi patikrinti laboratorijos, grįžusi lavono ji neberanda. Jauna, ambicinga, tačiau pavaldinių nemėgstama vadovė supranta, kad įkalčiai ir kolegų liudijimai policiją atves pas ją. Moteris ryžtasi sprukti nuo bylos tyrėjo Šarūno Vilko ir jo komandos.
Netrukus paaiškėja, kad iš mokslininkės seifo kartu su segtuvu, kuriame buvo valstybinės svarbos eksperimentų rezultatai, dingo ir itin vertingas XVII a. Lietuvos karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies rankraštis, o kraupios žmogžudystės nesibaigia.
„Manuskriptas“ – šiuolaikinė detektyvinė istorija, tačiau jos siužeto vingiuose įpinama mažai girdėtų Lietuvos istorijos smulkmenų, trumpų pasakojimų iš Vilniaus miesto ir universiteto kasdienybės, atskleidžiamas antikvarinių rankraščių pasaulis.
Skirtingų epochų sankirta
VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje daugiau nei tris dešimtmečius dirbanti S. Rankelienė pasakoja, kad VU biblioteka yra senesnė už patį universitetą.
„Biblioteka įkurta 1570 m., šiuo metu joje saugoma apie 180 tūkst. senų, retų spaudinių, su kuriais aš dirbu ir kurie yra visų mano knygų įkvėpimo šaltinis“, – knygos pristatyme kalbėjo knygotyrininkė. Ji susirinkusiems priminė, kad VU biblioteka susideda iš dviejų dalių. Senoji arba centrinė biblioteka įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, naujoji, esanti netoli studentų miestelio Saulėtekyje, atidaryta 2013 m., – modernus Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.
Būtent nuo šalia naujosios VU bibliotekos esančio Fizinių ir technologijos mokslų centro ir prasideda „Manuskripto“ veiksmas. „Fizikos mokslų daktarės kabineto seife padėjau K. Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies rankraštį. Pirmoji „Didžiojo artilerijos meno“ dalis lotynų kalba buvo išleista 1650 m. Amsterdame. Apie antrąją dalį numanome tik tiek, kiek knygos autorius yra parašęs pirmojoje dalyje. Antroji turėjo pasakoti apie mortyras – didelio kalibro trumpavamzdes patrankas. Esama žinių, kad kadaise šis rankraštis yra buvęs Lenkijoje, vėliau pervežtas į Sankt Peterburgą ir dingęs“, – apie knygos sumanymą pristatyme pasakojo autorė.
Susirinkusiems ji priminė apie nuo Raseinių kilusį bajorą K. Semenavičių – talentingą karo inžinierių ir artileristą, sugebėjusį susisteminti visas XVII a. žinias apie artileriją ir jas suprantamai išdėstyti knygoje. „Didysis artilerijos menas“ buvo išverstas į svarbiausias Europos kalbas – išleistas vokiškai, angliškai, prancūziškai, olandiškai, daniškai ir lenkiškai.
Didžiausias K. Semenavičiau nuopelnas – kad savo knygoje jis aprašė daugiapakopes raketas, pateikė brėžinių. Tais pačiais principais veikia ir šiuolaikinės raketos.
Vieną tamsią naktį Amsterdame, maždaug 1650–1651 m., K. Semenavičius dingsta. Kartu su juo – ir antrosios knygos rankraštis. Maždaug po dešimtmečio, ne taip toli nuo Amsterdamo, Vokietijos mieste Osnabriuke, išleidžiama knyga, kurios autorius nežinomas. Vokiškai parašyta knyga vadinasi „Visapusiški nurodymai, kaip pasigaminti raketas, ugnines, vandens ir šturmo kulkas“, o joje galima rasti skyrių apie mortyras, lygiai kaip turėjo būti lietuvio bajoro knygoje. Iliustracijos – stulbinamai panašios į pirmosios knygos iliustracijas.
„Tai mano teorija, niekas jos neįrodė, tačiau anuomet kompiuterinių technologijų nebuvo, žmogaus akis turėjo tuos piešinius pamatyti, kad taip pat perpieštų“, – sako senovinių knygų tyrėja ir priduria, kad intelektinių ir mokslo vagysčių buvę visais laikais.
Neįkandamos paslaptys
Savo romanui S. Rankelienė uždėjo paantraštę „Kazimiero Semenavičiaus rankraščio prakeiksmas“. „Knygos senais laikais buvo labai brangios, pavyzdžiui, už dvi knygas XVI a. buvo galima nusipirkti jautį, taigi, žmonės jas bandė apsaugoti įvairiais būdais. Populiariausias – prirakinti knygas prie stalų, spintų, o dar vienas – įrašyti į jas įvairių prakeiksmų, nuosavybės įrašų. VU bibliotekoje taip pat yra daug knygų, kuriose įvairiomis kalbomis įrašyti prakeiksmai. Esama ir lietuviškų įrašų, jie atsirado XIX a. Pavyzdžiui, Povilas Katkus perspėja: „Kas knygą pavogs, tas trejus metus pekloj krioks“, – pasakojo bibliotekininkė.
Detektyve „Manuskriptas“ užsimenama apie akrostichus ir kitokius slaptuosius tekstus. Akrostichais anuomet šifruoti knygos autorių vardai. Vienas žymiausių, pasakoja bibliotekininkė, paslėptas Martyno Mažvydo „Katekizme“. Eiliuotos prakalbos pirmosios 3–17 eilučių raidės slepia lotynišką Martyno Mažvydo asmenvardį: MARTINVS MASVIDIVS. Martyno Mažvydo vardą akrostiche 1938 m. nustatė lenkų mokslininkas Janas Safarewiczius.
Šifruoti tekstus buvo populiaru dar Antikos laikais, būtent iš to laikmečio mus pasiekė Cezario šifras, kai abėcėlės raidės perslenkamos per tam tikrą skaičių. Vėliau šifruoti tekstai klajojo Europoje diplomatų paštu, taip susirašinėjo įvairios slaptos draugijos. XVI a. tekstų šifravimo menas pasiekė tokias aukštumas, kad prancūzų diplomato Blaise de Vigenère vardu pavadinta šifravimo sistema buvo nulaužta tik XX a., kai atsirado kompiuteriai.
„Ne veltui tiek daug kalbu apie slaptus tekstus. „Manuskripte“ taip pat yra slaptas tekstas. Gali būti, kad tai – pirmoji užšifruota lietuviška knyga“, – intrigavo S. Rankelienė.
Naujausi komentarai