„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpinių“ sulaikymo operacija – priverstinė loterija

Kūnus naikino, kaip išmanė

A. Sadeckas pastebi, kad pirmą kartą istorijoje buvo atliekama tokia procedūra: „Reikėjo atskiros metodikos, juk nieko nebuvo žinoma. Juk ne taip paprasta tą kūną surasti....“

Tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras A. Urbelis patvirtina, kad darbas buvo ir nemalonus, ir sudėtingas. Tuo metu pareigūnai nežinojo tikslios vietos, neturėjo nei tinkamos technikos, nei gerai apmokytų šunų, galinčių ieškoti kūnų. „Tik dėl užsispyrimo – tik kastuvas ir rankos – ir prokurorai, ir [policijos pareigūnai], ne žemesni kaip komisarai pagal pareiginį laipsnį, kartu petys į petį sukandę dantis kasėme tas duobes ir radome“, – sako A. Urbelis.

A. Kliunka pritaria kolegai, kad su dabartinėmis priemonėmis viskas būtų kur kas paprasčiau. Tuomet pareigūnams su technika negalėjo padėti net geologai, į kuriuos buvo kreiptasi. Pareigūnai dėkingi ir kolegoms iš kitų tarnybų – kariuomenės narams, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams, kariškiams. „Kariškiai padėjo bandant [ieškoti] su metalo detektoriais žiemą, nes turėjome versiją, kad dar vienas lavonas paslėptas tvenkinyje statinėje“, – šiurpias detales atskleidžia A. Urbelis.

„Tulpinių“ nusikaltimus tiriantys pareigūnai aptiko kelis aukų kūnų slėpimo būdus. Nors mieste sklido kalbos, kad be žinios dingstantys žmonės naikinami kišant juos į talpas su rūgštimi, realybė buvo kur kas proziškesnė.

„Tirdami šios grupuotės veiksmus pamatėme, kad trys kūnai buvo „atidalinti“, kūno dalys sudegintos metalinėje dėžėje prie Nevėžio upelio. Trijų nužudytųjų lavonai sunaikinti, pelenus išpilant į upę. Taip pat dviejų nukentėjusių palaikus teko rasti vandens telkiniuose, tvenkiny. Tvenkinyje netoli vadinamos „tulpinių“ vilos buvo į statines sugrūsti vieno iš lyderių S. Janonio ir Vaido Kavaliausko [kūnai]. Teigiama, kad būtent jis perdavęs nurodymą sudeginti teisėjos ir prokuroro namą“, – apie kraupius radinius kalba A. Urbelis.

Bijojo žurnalistų ir nusikaltėlių

Iš D. Skačkausko pasakojimų pareigūnai žinojo, kad mažeikiškių kūnai buvo užkasti nedideliame miškelyje 20 kilometrų už Panevėžio. Buvusį kapą šiuo metu žymi metalinis kryžius. Kriminalistų komanda čia važiavo kitą rytą po V. Baltušio ir A. Vertelkos sulaikymo. Tą patį rytą pasirodė laikraštis, kuriame jau buvo rašoma apie surastus Kiesų kūnus be galvų. Kilo didžiulis žiniasklaidos susidomėjimas. Fotografai ir operatoriai buvo pasiruošę sekti į bet kurį Lietuvos kampą, kad tik užfiksuotų, kaip baigiama tirti rezonansinė byla.

A. Matonis sako, kad į kūnų paieškas ankstų rytą pajudėjo didelės Kriminalinės policijos pareigūnų, Kriminalistinių tyrimų centro specialistų ir prokurorų pajėgos. Kad išvengtų žurnalistų dėmesio, pareigūnai klaidindami važiavo skirtingomis kryptimis.

Tiksli kapo vieta nebuvo žinoma, todėl pareigūnai kasė didelio ploto duobę. Anksti ryte pradėję, po pietų jie suprato, kad D. Skačkauskas nemelavo – tai tikrai ta vieta.

„Likus kokiam geram pusmetriui ar metrui žemių iki lavonų, visur sklandė specifinis kvapas ir mūsų darbuotojai kasė į šnerves susikišę laužtą cigaretę. Tokiu būdu gynėsi nuo to nemalonaus kvapo“, – rodydamas vietą, kur buvo rasti kūnai, detalizuoja A. Matonis. Jis prisimena, kad atkasus kūnus buvo sprendžiama, kur ir kokiu transportu juos vežti, baimintasi, kad užsakant specialųjį transportą nenutekėtų informacija ne tik

žiniasklaidai, bet ir laisvėje likusiems „tulpiniams“.

„Todėl tas buvo daroma su Panevėžio policijos pareigūnais, netgi keletas Panevėžio morgo mašinų išvažiavo vienu metu į skirtingas puses“, – apie saugumo priemones kalba A. Matonis.

Prisimindami 2001 metų lapkričio konspiracinius žaidimus pareigūnai pripažįsta, kad su saugumu buvo šiek tiek persistengta, tačiau tuo metu niekas nenorėjo rizikuoti.

A. Matonis prisimena tuo metu sklandžiusią informaciją, kad „tulpiniai“ turi gerai ginkluotų grupių, kurios gali užpulti kūnus vežančius pareigūnus ir kūnus atimti. Pasak tuometinio Kriminalinės policijos komisaro A. Matonio, žinant gaujos žiaurumą, tai atrodė visiškai tikėtina. Tuo pat metu jis prisimena ir visus ten dirbusius žmones, jų ryžtą atskleisti nusikaltimą. Jo nuomone, įgyta patirtis tiems darbuotojams pravertė vėliau, tiriant kitus nusikaltimus.

Skirtingose Lietuvos vietose esančiose areštinėse prasideda pareigūnų darbas su sulaikytais gaujos nariais. D. Skačkauskas tikrai nežinojo visų „tulpinių“ nusikaltimų. Ar užteks įrodymų priremti gaujos lyderius prie sienos? Ar jie papasakos visus savo nusikaltimus?

Tęsinys – kitą savaitę.

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.