„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpinių“ sulaikymo operacija – priverstinė loterija

Kiekviena istorija iš D. Skačkausko lūpų piešia vis baisesnį „tulpinių“ gaujos paveikslą. Pareigūnai pradeda suprasti, su kokiais monstrais jie susidūrė.

Nužudę bendrus, apsiverkė

„Mes supratome, kad tai yra jėga, kuri niekaip negali būti paveikta. Ją reikia sustabdyti, nes nei įtikinėjamai, nei kažkokių procesinių prievartos priemonių naudojimas jų nepaveiks“, – prisimena tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis.

D. Skačkauskas papasakoja detales apie verslininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo pagrobimą bei nužudymą. Jis nurodė vietą, kur užkasti vyrų nupjautomis galvomis kūnai. Iš D. Skačkausko pasakojimų pareigūnai žinojo, kad G. Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino kūnai užkasti be galvų. Tokių kraupių priemonių imtasi dėl to, kad kūnai nebūtų atpažinti pagal dantis. Nusikaltėliai iš žiniasklaidos buvo girdėję, kad tokiu būdu buvo atpažintas nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūnas. Nužudymo tikslas – pinigai.

Liudininkas papasakoja, kad pajutę pareigūnų dėmesį „tulpinių“ lyderiai nužudė keturis jaunus gaujos narius, kurie dalyvavo pagrobiant Kiesus. Tikslas – nutildyti, kad teisėsaugininkai negalėtų jų apklausti. Besislapstantiems bendrams „tulpinių“ lyderiai pranešė, kad reikia susirinkti daiktus ir pereiti į kitą konspiracinę vietą. Pakeliui – davė pavalgyti... ir nušovė.

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra pasakoja: „Jeigu neklystu, tai buvo [Audrius] Andrušaitis ir D. Skačkauskas. Jie toliau sėdėjo prie duobės krašto, maitinosi, ką buvo atsivežę, buteliuką buvo pasistatę ir laukė, kol atveš kitą iš tos poros jaunuolių. Jiems belaukiant, kol atveš kitą, sako, tas nužudytas žmogus išlipa kruvinas iš duobės ir pradeda šaukti.“

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis papildo šį šiurpų pasakojimą: „Jį su kažkokia lazda pribaigė. [...] Dar kalbėjo, kad kažkas apsiverkė – esą gaila buvo, tokie geri, tokia gera pamaina auganti, bet paprasčiausiai nebuvo kitos galimybės išsaugoti jų gyvybės, tai teko nužudyti.“

Nužudymų motyvai – įvairūs

Iš D. Skačkausko lūpų pareigūnai išgirsta, kad „tulpiniai“ pagrobė, kankino ir nužudė Panevėžio nusikalstamo pasaulio veikėją Virginijų Marščionką. Kūną sudegino. „Tulpiniai“ manė, kad jis kėsinasi juos nužudyti.

Keršydami už neva organizuojamą pasikėsinimą, „tulpiniai“ surengė Gintaro Dūdos egzekuciją. Dėl tos pačios priežasties buvo pasmaugtas Arvydas Gaspariūnas. Jo kūną supjaustė, sudegino toje pat dėžėje, kaip ir V. Marščionkos lavoną.

„Tulpiniai“ namų laiptinėje nušovė Panevėžio verslininką Audrių Laužiką. Teigiama, kad su gaujos nariais bendravęs vyras buvo pamokytas, nes nepanoro įsileisti „tulpinių“ į naujai kuriamą verslą.

Sutuoktiniai verslininkai Julius ir Danutė Džiuvės buvo įvilioti į spąstus ir nužudyti neva dėl senos skolos – plytų, už kurias neva nebuvo atsiskaityta. Nuo „tulpinių“ rankos krito bendražygis Saulius Janonis. Šį panevėžietį pareigūnai ilgą laiką vadino gaujos lyderiu, tačiau suvedęs jaunesnius gaujos narius su kitų miestų nusikaltėliais, jis tapo nebereikalingas.