„Nematoma Lietuvos istorija“: „tulpinių“ sulaikymo operacija – priverstinė loterija

Vadeivos itin atsargūs

Prakalbinę D. Skačkauską ir užfiksavę jo parodymus apie „tulpinių“ padarytus nusikaltimus teisėsaugininkai pasiruošę pereiti prie gaujos lyderių sulaikymo. Kol jie nesulaikyti, kriminalistai negali pradėti Kiesų ir A. Galmino kūnų atkasimo operacijos.

Jei kūnai būtų iškasti dar nesulaikius „tulpinių“ svarbiausiųjų, šie suprastų, kad teisėsaugai vienas iš branduolio narių duoda parodymus ir pareigūnai žino apie jų nusikaltimus.

Sulaikymo operacijai reikia pasiruošti itin kruopščiai, nes bet kuri klaida gali nubraukti beveik dvejus metus darytus darbus. Kriminalinė žvalgyba praneša, kad gaujos nariai elgiasi labai konspiratyviai, kalbant žargonu – jie nugrimzdę į dugną. Jie keičia gyvenamąją vietą, telefonus, automobilius.

Pareigūnų įsitikinimu, sulaikyti po vieną gaujos branduolio narį būtų neprotinga, nes iš liudininko D. Skačkausko jie žino, kad vos pajutę, jog policija domisi vienu iš jų narių, jį nužudydavo ir dingdavo iš akiračio.

Tai bus nelengva, nes gaujos vadeivos – itin atsargūs. Pareigūnų žiniomis, Virginijus Baltušis laikosi itin griežtos konspiracijos – dieną viešoje vietoje jo pamatyti praktiškai neįmanoma. Į namus vyras grįžta tik sutemus, aplinkiniais keliais, tą pačią teritoriją apsuka porą kartų.

Turima žvalgybinė informacija rodo, kad V. Baltušis keičia savo išvaizdą, visada turi ginklą. D. Skačkauskas savo parodymuose pasakojo, kad jis, kaip ir per sulaikymą nukautas Romualdas Čeponis, nusiteikęs gyvas nepasiduoti. Be to, per sulaikymo operaciją reikia apsaugoti aplinkinius žmonės, išvengti galimos įkaitų situacijos.

Artėjant sulaikymo dienai kriminalistams pavyksta išsiaiškinti V. Baltušio naudojamo mobilaus telefono numerį. Žinomos dvi vietos, kur jis nuolat lankosi. Daugiabutį namą kriminalistai stebi išsinuomoję kavinės pagalbines patalpas. Antroji vieta – privačių namų kvartalas. Ten stebėti kur kas sudėtingiau, bet lengviau ištaikyti momentą, kai šalia nėra pašalinių žmonių.

Planuojama dirbti dviem grupėmis. Pagrindinė dirbs Panevėžio regione, kur slapstosi keletas įtariamųjų, antroji apsilankys pas Algimantą Vertelką, kuris, lengvai išsisukęs po sulaikymo su narkotikais, gyvena nesislapstydamas.

Ilgos laukimo dienos

Dalis policijos pajėgų pradeda slapta saugoti žinomas nusikaltimų vietas, taip pat vietovę, kur buvo užkasti nužudytų žmonių kūnai. Bijoma blogiausio varianto – policijos dėmesį užuodę nusikaltėliai gali pradėti naikinti įrodymus, kūnus paslėpti kitoje vietoje. Kita kriminalistų grupė ruošiasi sulaikymo operacijai. Į pagalbą vėl kviečiami „Aro“ pareigūnai. Pareigūnų pasitarimuose primenama, kad įtariamieji gali priešintis, tačiau jie žūtbūt reikalingi gyvi.

„Tulpinių“ sulaikymui pasiruošę policijos pareigūnai Panevėžyje apsigyveno buvusiame darželyje Tulpių gatvėje. Dabar čia įsikūrę įvairūs Panevėžio apskrities policijos padaliniai, tačiau 2001-aisiais jokios iškabos nerodė, kad patalpos susijusios su policija. Departamento kriminalistai turėjo patalpų raktų kopijas; kada jie atvažiuoja ir išvažiuoja, nežinojo net Panevėžio policijos vadovai.

Rodydamas tuometinę slėptuvę A. Garla aiškina, kad ruošiantis V. Baltušio sulaikymui šios patalpos buvo strategiškai patogi vieta prireikus greitai sureaguoti. Dviejuose pareigūnams priklausiusiuose kambariukuose keletą dienų niekur neišlįsdami gyveno keliolika „Aro“ pareigūnų, laukiančių sulaikymus organizuojančių kolegų signalo.

A. Garla prisimena sąlygas, kuriomis „Aro“ vyrai laukė signalo apie operaciją: „Kai užeidavai po poros dienų į tą kambariuką, ten nuo tų kojinių ir viso kito toks kvapas buvo... Reikėdavo žmones ir pamaitinti, tai su „tarbelėmis“ veždavom iš parduotuvių maistą, kad alkani nebūtų, o jie valgė, patikėkite, nekūdikiškai.“

Pareigūnai prisimena, kad prieš išsirenkant šią vietą buvo įvertinta, kas gyvena kaimynystėje, ar čia nėra su nusikalstamu pasauliu susijusių žmonių. Net sulaukę neigiamų atsakymų, į pastatą patekdavo slapstydamiesi, drąsiai jausdavosi tik užsidarius darželį saugantiems vartams.

Kriminalistai sako, kad rengdami sulaikymo operaciją buvo įlindę į tokį pat gilų pogrindį, kaip ir jų sekami nusikaltėliai. „Gyvenom tokį gyvenimo būdą, kaip ir jie patys. Net Panevėžio kolegos, kuriais pasitikėjome, su kuriais dirbome, iš kurių sulaukdavome visokeriopos pagalbos, nežinojo, kad mes gyvename Panevėžyje. Ir tik po tam tikrų įvykių kolegos pamatė ir sakė – sakiau, kad čia Teisutis važinėja po Panevėžį. Gyvenome nuomotuose butuose, važinėjom su nuomojamomis mašinomis“, – pasakoja T. Vėbra.