Garliavoje įsikūręs N. A. Gazi: žmonėms noriu įkvėpti tikėjimo ir vilties

Garliavoje įsikūręs N. A. Gazi: žmonėms noriu įkvėpti tikėjimo ir vilties

2025-09-22 20:00 kauno.diena.lt inf.

Nazirui Ahmadui Gazi Garliava jau tapo tikraisiais namais, o Lietuvoje jis susirado tikrų draugų, kurie padėjo išgyventi ir sudėtingiausias gyvenimo akimirkas. Mūsų šalyje atsidūręs kaip meilės emigrantas, jis čia liko ir po sutuoktinės mirties. „Diana sunkiai susirgo ir mirė, kai sūnui tebuvo ketveri metai. Sunku buvo tai išgyventi, bet kitos išeities neturėjau“, – sako jis.

Emocijos: „Visiems noriu palinkėti geros sveikatos. Ir žinoma, kad niekada nebūtų karo, tarpusavio susipriešinimo“, – sako N. A. Gazi.
Emocijos: „Visiems noriu palinkėti geros sveikatos. Ir žinoma, kad niekada nebūtų karo, tarpusavio susipriešinimo“, – sako N. A. Gazi. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Gimėte Kašmyre, nuostabiame Indijos regione. Papasakokite, kuo Jums svarbus gimtasis kraštas. Kuo jis skiriasi nuo Lietuvos, ką bendra įžvelgtumėte šiose kultūrose? 

– Taip, gimiau Kašmyre, labai gražiame krašte. Šis regionas išsiskiria savo nepakartojama gamta, jis vadinamas rojumi žemėje. Kašmyre yra nuostabūs dideli kalnai, daug gražių upių, ežerų, oras visada labai geras, šilta. Vasaros čia ilgesnės. Nuo vaikystės mėgau eiti į kalnus, prie jų užaugau. Ten žaisdavome su kiemo vaikais, turėjau daug draugų. Vaikų būrys visada būdavo labai didelis, visi linksmi, nuotaikingi. Nuo mažumės labai mylėjau savo kraštą. Indijoje žmonės bendrauja labai šiltai, visada laukia vieni kitų, labai gerbia atvykusius, visokeriopai jiems padeda. Tuo tarpusavio bendravimu mūsų šalis ir skiriasi nuo kitų, nes visada čia justi labai stiprus bendruomeniškumas. Žmonės vieni kitiems labai geri, jaučia vieni kitus kaip brolius ir seseris. Nors Indijoje yra daug religijų, iš kurių didžiausias grupes sudaro induistai, sikhai, musulmonai ir katalikai, jie tarpusavyje bendrauja darniai, ir jei kuri bendruomenė švenčia religinę šventę, tai būna ypatinga diena ir kitai bendruomenei, nes tarp jų vyrauja didelė pagarba ir sutarimas. Prisimenu, kai kartą iš katalikų bažnyčios pradingo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, jos ieškojo visi apylinkių gyventojai, nepriklausomai nuo tikėjimo, ir žinoma, rado, pagarbiai sugrąžino atgal į bažnyčią. Apskritai tikėjimas Indijoje yra labai stiprus ir reikšmingas. Tai, kad Dievas lydi žmogų, jam talkina, buvo svarbiausias dalykas, kurį man įdiegė mano Mama. 

Lietuva taip pat pasižymi gražia gamta ir mielais žmonėmis. Žinoma, mus skiria tikėjimas, bet sutikau daug žmonių, kurie nuoširdžiai padėjo vieni kitiems, taip pat ir man, ir šitai, manau, yra giliausias ryšys, kuris sieja mano krašto ir Lietuvos žmones. 

– Gyvenime pasukote masažuotojo keliu. Ar tai Jūsų pasirinktas būdas padėti žmonėms? Kodėl pasirinkote šią profesiją? Ką Jums reiškia baltas chalatas? 

– Mano tėvelis buvo policijos viršininkas, jį krašto žmonės labai gerbė kaip atsakingą pareigūną. Galvojau juo sekti. Tačiau likimas susiklostė kitaip. Būdamas 14 metų, sėdau ant motociklo ir važiavau per kalnus. Buvo smagu ir gera, labai linksma. Nepajutau, kaip nesuvaldžiau transporto priemonės ir nuslydau nuo šlaito žemyn. Patyriau didelę traumą, daugybinius lūžius. Buvau paguldytas į ligoninę. Jau atrodė, kad medikai man sunkiai begalės padėti. Vis dėlto Tėvelis prisiminė, kad kažkur kalnuose gyvena žmogus, turintis daug liaudiškų medicinos žinių. Jis pasižymėjo ryškia aura, padėdavo daugeliui nuo įvairiausių negalavimų. Kai mane jam parodė, jis pradėjo nuo masažo, atpalaidavo mano įsitempusius raumenis, sumažino mano stresą. Ilgai masažavo kojas, rankas, nugarą – visą kūną. Ilgainiui pajutau, kad man gerėja, šeima matė, kad aš sveikstu. Atsirado džiaugsmas širdy. Tuo žmogumi aš tikėjau, jis mane išgelbėjo. Iki šiol atsimenu ne tik jo rankas, bet veidą, šypseną, akis – nuo jo viso dvelkė ypatinga šviesa, gerumas, užuojauta ir įkvėpimas. Tada supratau, kad ir aš noriu taip padėti kitiems, kaip jis. Mano gyvenime taip ir atsitiko– baigiau Kašmyro universitetą ir pradėjau masažuoti žmones. Masažas yra labai savita pagalba, nes viena yra kalbėti su žmogumi, kita – paliesti jį savo rankomis, jausti jo įtampas, skausmo židinius, trauminius taškus. Indijoje yra labai išplėtotos įvairios masažo rūšys, tam skiriama daug dėmesio. Man teko padėti daugeliui žmonių, suaugusių ir vaikų, kurie kreipėsi dėl įvairių sveikatos problemų. Visus savo pacientus noriu pasitikti šiltai, įkvėpti jiems tikėjimo ir vilties. Noriu, kad iš mano kabineto jie išeitų šypsodamiesi. 

Gyvenime sutikau daug nuostabių medikų – ir Indijoje, ir Lietuvoje. Pirmiausia norėčiau paminėti Rimantą Kėvalą – gydytoją iš didžiosios raidės. Šalia jo teko gyventi, jis buvo su manimi ir linksmiausiomis, ir liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis, lyg tikras brolis. Per maža būtų sakyti, kad šiam žmogui esu labai dėkingas – savo visapusiška pagalba, dvasine parama jis paliudijo pačios aukščiausios vertės žmogišką ryšį ir asmenybės didybę. Tokie dalykai yra nepamirštami.

R. Kėvalas neabejotinai yra ir nuostabus, labai pasiaukojantis gydytojas, dedantis milžiniškas pastangas, kad Lietuvos vaikai būtų sveiki. 

Ką man reiškia baltas chalatas? Indijoje sakoma, kad gydytojas yra antras po Dievo. Tai tokia ir reikšmė. 

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Buvote meilės emigrantas? 

– Į Lietuvą atvykau, pamilęs savo būsimą žmoną Dianą, su kuria susipažinau Indijoje, kai ji buvo atvykusi su ekskursantais, taigi esu tikras meilės emigrantas. Sukūrėme šeimą, gimė sūnus. Diana buvo puiki žmona, draugė, labai gera mama. Švelni ir graži lietuvaitė. Kartu vykome į Indiją, ji labai mylėjo Kašmyro kalnus, žmones. Gyvenome gražiai, turėjome daug bendro, bet ši laimė iki galo neišsipildė. Diana sunkiai susirgo ir mirė, kai sūnui tebuvo ketveri metai. Sunku buvo tai išgyventi, bet kitos išeities neturėjau. 

– Ar pamilote Lietuvą? Ką Jums reiškia jos žmonės? 

– Taip, Lietuvą labai myliu, likau joje gyventi po žmonos mirties. Išmokau lietuvių kalbą. Daug draugų neturiu, bet yra ištikimų žmonių, kurie padeda, į kuriuos galiu remtis tada, kai reikia. Bičiuliai, kurie niekada nepamiršta, yra sūnaus krikšto tėvai Jūratė ir Erlandas iš Panevėžio, visuomet aplankantys jį per gimtadienį, atvykstantys kiekvieną rugsėjo pirmąją, per šv. Kalėdas ir šv. Velykas, kitas šventes. Jų draugystė yra tikra. 

Kauno rajone įsigijau butą, čia mokosi sūnus. Garliava tapo tikraisiais mano namais, prie jos labai pripratau. Pažįstu daug šios vietovės žmonių – savo pacientų, bičiulių, kaimynų. Man šis miestas patinka ir noriu, kad jis toliau gražėtų. Žmonės ir yra tai, kas mane sieja su Lietuva, ir, žinoma, žmonos atminimas, nes ji – šio krašto vaikas, ji čia užaugo. 

– Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai – muzika, skaitymas, filmai ar?.. Papasakokite. 

– Nuo vaikystės mėgau skaityti, tą darau kiekvieną dieną beveik po valandą. Skaitau šventus raštus, turiu savo mėgstamą rašytoją Gulshaną Nanda. Taip pat einu pasivaikščioti, žiūriu filmus; kaip tikras indas mėgstu indiškas melodramas ir komedijas, klausau indiškos muzikos. Lietuvoje gyvenu su savo indiška kultūra ir tradicijomis, gyvenimo įpročiais, nes yra dalykų, kurie tave lydi visada. 

– Ko trokštate labiausiai? Kokie Jūsų tolimesni tikslai? 

– Pirmiausia noriu būti geras pagalbininkas savo pacientams. Ateityje svajoju galbūt apie savo kliniką, kurioje galėčiau mokyti indiško masažo kitus– noriu plačiau skleisti savo žinias. 

Ir kad sūnus sėkmingai baigtų mokslus, užaugtų geru žmogumi, būtų laimingas. Tai svarbiausi mano siekiai. 

Ko norėtumėte palinkėti mūsų žmonėms? 

– Visiems noriu palinkėti geros sveikatos. Ir, žinoma, kad niekada nebūtų karo, tarpusavio susipriešinimo. Teko matyti vaizdus, kai XX a. pabaigoje Indija konfliktavo su Pakistanu dėl sienų ir buvo pralietas kraujas. Mačiau savo akimis žuvusius žmones, kaip buvo nešami jų kūnai. Tai labai baisu, to geriau niekada nematyti. 

Žmonės laimingi gali būti tik tada, kai tarp visų jų, nepriklausomai nuo tautybės, religijos ar kalbos vyrauja draugystė ir ramybė.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų