Premjera įvyks 2026 m. kovo 20–22 d. Laikantis visų režisieriaus kūrybos principų, spalio pabaigoje įvyko spektaklio repeticija (Bauprobe), kurios metu išbandyta R. Wilsono sukurta ir NKDT pagaminta scenografija bei kiti spektaklio elementai.

Žingsniu arčiau premjeros

Ruošdamasis premjerai pagal lietuvių kilmės prancūzų poeto O. Milašiaus kūrybą, R. Wilsonas NKDT lankėsi du kartus – metų pradžioje vykdė aktorių atranką ir su bendrakūrėjais derino dramaturgiją, scenografiją, kostiumus ir apšvietimą, taip sukurdamas spektaklio vizualinę projekto knygą. Birželį režisierius įgyvendino būsimos premjeros vizualinę koncepciją.

Liepą miręs menininkas sukūrė unikalią spektaklio repetavimo techniką, kuri rėmėsi kūno, o ne žodžio pradmeniu. „Aktoriai visada pradeda nuo balso ir kalbos. Tai klaida. Jie turėtų pradėti nuo kūno. Kūnas yra svarbiausias aktoriaus instrumentas“, – sakydavo jis. Todėl aktoriai R. Wilsono spektakliuose nuo pirmos dienos repetuoja su kostiumais, grimu ir dekoracijomis – visa tai leidžia iškart pajusti sceninę visumą.

Birželį, kai buvo dėliojamas spektaklio struktūrinis juodraštis ir pagrindinės jo dominantės, R. Wilsonas jau žinojo savo diagnozę. Nepaisydamas to, jis išliko susikaupęs, stoiškas, kupinas kūrybinės energijos ir humoro. Komanda suvokė, kad kiekvienas jo sprendimas gali būti paskutinis, todėl kruopščiai fiksavo režisieriaus idėjas ir pastabas – paskutinius unikalios akies ir rankos potėpius.

Spalį vykusioje repeticijoje šviesaus atminimo režisieriaus darbą tęsė jo kūrybinė komanda: teksto adaptacijos autorius ir režisūros bendraautoris Charlesas Cheminas, scenografijos bendraautorė Stephanie Engeln, šviesų dizaino bendraautoris Marcello Lumaca, kostiumų dailininkė Flavia Ruggeri, grimo ir perukų kūrėja Manuela Halligan, vaizdo menininkas Tomaszas Jeziorski, teatro aktoriai ir gausios NKDT pajėgos. Ši repeticija leido realioje scenoje patikrinti, kaip veikia scenografija ir šviesos, atlikti reikalingas korekcijas.

Pagarba: E. Stancikas patikino – R. Wilsono atminimui skirta premjera įvyks laikantis aukščiausių menininko standartų. / P. Gagaitės nuotr.

Kūrybos tęstinumas

R. Wilsono darbą NKDT pratęs ir premjerą užbaigs jo ilgametis kūrybos bendraautoris Ch. Cheminas. Jis prisidėjo prie spektaklių „Mary Said What She Said“ (2019), „I was sitting on my patio this guy appeared I thought I was hallucinating“ (2021), „UBU“ (2022), „Three Tall Women" (2023), „Pessoa: Since I‘ve Been Me“ (2024) sukūrimo. Prisiimdamas atsakingą užduotį Ch. Cheminas teigė: „Mirus režisieriui, visi dirbome intensyviai, svarstėme, kaip turime tęsti ir užbaigti spektaklį. Žinoma, nė vienas iš mūsų nėra Bobas Wilsonas, tad nuo šiol dirbsime kaip jo patikėtinių komanda – taip, kaip jis būtų norėjęs. Tikiu, kad pavyks perimti jo kūrybinius impulsus.“

NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas pabrėžė, kad režisieriaus netektis tapo stipriu įkvėpimo šaltiniu: „Robertui Wilsonui pavyko suformuoti visą premjeros vizualinį ir meninį piešinį. Jis labai teigiamai vertino aktorių įsitraukimą, teatro cechų darbą, prodiusavimą ir nekantravo tęsti repeticijas. Dabar jaučiame moralinę pareigą laikytis jo išmokytų vertybių – susikaupimo, atidumo ir bendro darbo. Pasaulinė premjera įvyks laikantis aukščiausių menininko standartų ir bus dedikuota jo atminimui.“

Repeticijoje dalyvavo R. Wilsono intelektinės nuosavybės teisių patikėtinis Christofas Belka, Wilamo Horzycos teatro iš Torunės atstovai, Torunės festivalio meno vadovė Olga Spirewska. Kartu su bendraautoriais kuriama lenkiškoji „Septynių vienatvių“ versija pasirodys 2026 m. gegužės pabaigoje.

Menininko valia jo kūryba, idėjos ir įkvėpimas toliau sklis per „Watermill Center“ veiklas Niujorke, kūrybines laboratorijas, edukacijas, tarptautines vasaros programas ir rezidencijas. Režisierius su savo komanda ir bendradarbiais inicijavo labai reikšmingą tarptautinę meno sklaidą, todėl R. Wilsono vizija ir filosofija, akcentuojanti ne priklausymą uždaroms bendruomenėms, bet laisvą kūrybiškumo energiją, pasiekia įvairius pasaulio kraštus ir miestus. Šiame centre gimė daugybė tarptautinių meno iniciatyvų, o tarp jose dalyvavusių kūrėjų – ir lietuviai menininkai: Gintarė Minelgatė (Dr. GoraParasit), Lina Lapelytė, Jokūbas Nosovas, Ana Ablamonova, Inga Galinytė, Dovydas Strimaitis.

Aktoriai visada pradeda nuo balso ir kalbos. Tai klaida. Jie turėtų pradėti nuo kūno. Kūnas yra svarbiausias aktoriaus instrumentas.

Kūryba kaip poezija

„Mano kūryba turėtų būti suvokiama kaip poezija“, – yra sakęs R. Wilsonas. Todėl simboliška, kad paskutinį R. Wilsono kūrinį teatro scenoje inspiravo lietuvių kilmės prancūzų poeto O. Milašiaus asmenybė ir kūryba.

Dramaturgas Ch. Cheminas pabrėžė, kad pjesėje ir kūrinyje atsiskleis daugiabriaunė O. Milašiaus kūryba: eilėraščiai, pjesės, metafizinės esė ir aforizmai, pasakos bei pasakėčios. Taip pat jis akcentavo naują paralelę spektaklyje.

„Oskaras Milašius yra literatūros poetas, o R. Wilsonas – scenos poetas. Jų vizijos susitiks viename personaže – Poete. Abu menininkai išsisklaidė kaip atomai kosmose ir dabar egzistuoja dvasinėje plotmėje“, – sakė dramaturgas.

Kūrybinė komanda į Kauną sugrįš 2026 m. vasarį. Spektaklyje dalyvauja aktoriai Martyna Gedvilaitė, Kęstutis Jakštas, Gytis Laskovas, Miglė Navasaitytė, Agnieszka Ravdo, Dainius Svobonas.

Spektaklio kūrimą remia Lietuvos kultūros ministerija, spektaklio koprodiuseris – Wilamo Horzycos teatras (Lenkija).