KVMT premjeroje – gėrio ir blogio akistata

Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) šį sezoną pradėjo aštriai – Franko Wildhorno miuziklo "Džekilas ir Haidas" premjera. Spektaklio įvykių centre – mistinė škotų rašytojo Roberto Louiso Stevensono istorija apie blogio ir gėrio kovą žmogaus viduje, muzikinį pavidalą įgijusi 1990-aisiais ir kaipmat išpopuliarėjusi miuziklo teatrų scenose. Tad nieko nuostabaus, kad ši muzikinė siaubo drama sudomino ir KVMT kūrybinę grupę ir režisierę Viktoriją Streičą.

Iššūkiai solistams

Premjerai ruoštasi itin kruopščiai, mat nemažai iššūkių diktuoja pats kūrinys – sudėtinga ne tik miuziklo partitūra, bet ir gana pretenzingas estetinis karalienės Viktorijos laikų kontekstas bei daugiaplanė pagrindinio veikėjo psichologija.

Veikiausiai siekiant spektaklio universalumo, pastarojo vaidmuo šį kartą buvo patikėtas kurti net keturiems skirtingiems solistams – Edigijui Bavikinui, Martynui Kavaliauskui, Rokui Laureckiui ir Jeronimui Miliui. Įdomu, kad kiekvienas jų daktaro Henrio sąmonės skilimą interpretuoja skirtingai, į pirmą planą iškeldami skirtingus aspektus.

Vienas jų, M.Kavaliauskas, sako, kad visos personažo psichologinės polifonijos kontekste visų svarbiausia jam yra perteikti vidinę veikėjo sumaištį ir kontrastingai atskleisti gerąsias ir blogąsias jo puses. Tiesa, šis atlikėjas dėl švelnaus balso tembro kur kas labiau asocijuotųsi su jautriais ir teigiamais personažais, tad buvo smalsu, ar scenoje jam iki galo pavyks įsikūnyti į brutalų Edvardą Haidą, spektaklio metu žiauriai nužudantį septynis žmones – ar nebus jis pernelyg panašus į gerąją savo pusę? Tačiau pagrindiniu naratyvo įrankiu pasirinkęs kontrastą atlikėjas nesuklydo – tiek muzikinės, tiek artistinės jo kurto personažo teigiama ir neigiama pusės buvo skirtingos: ką tik buvęs romantiškas XIX a. jaunuolis, jis staiga virsdavo kone pačiu velniu. Jis puikiai atliko ir sudėtingą vokalinę partiją – juk kone viso spektaklio metu būti scenoje nėra lengva.

Pagrindinis "Džekilo ir Haido" personažas – dvilypis, tad komplikuotuose siužetuose vingiuose veikia ir dvi jo mylimosios. Čia irgi atsiranda priešprieša: viena jų – švelni Ema (Ingrida Kažemėkaitė, Karina Krysko, Kristina Siurbytė), o kita – laisvo elgesio smuklės mergina Liusi (Marija Arutuniova, Gabrielė Bielskytė, Dagna Kondratavičiūtė).

I.Kažemėkaitės įkūnyta Ema buvo gana kukli ir vienpusiška, tačiau D.Kondratavičiūtė atsiskleidė kaip labai ryški ir dinamiška Liusi. Maišydama įvairias dainavimo technikas, ji atskleidė ne tik puikų, džiazo intonacijų prisodrintą vokalą, bet ir sukūrė įvairialypį personažą su sudėtinga psichologija. Jos Liusė, pradžioje pasirodžiusi kaip vulgari viliokė, vėliau persikūnijo į švelniai mylinčią merginą, patyrusią ir švelniojo Henrio, ir brutalaus Edvardo meilę, savo santykį su gerąja ir tamsiąja puse irgi atliepdama kontrastiškai.

Stiprus antrasis planas

F.Wildhorno miuziklas "Džekilas ir Haidas" – komplikuotas kūrinys ne tik kūrybinei komandai: daugiaplanis siužetas kiek keblus ir publikai, nes veikėjų, dažnai vienu metu dalyvaujančių toje pačioje scenoje, čia be galo daug.

Be to, esant tokiems ryškiems trims pagrindiniams personažams, epizodiniai veikėjai tiesiog natūraliai lieka antrame plane, padėdami plėtoti Džekilo / Haido, Emos ir Liusi charakterius. Tačiau net ir tokioje gausoje jie buvo saviti: epizodinius vaidmenis kūrė Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Andrius Apšega, Gediminas Maciulevičius, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Danielius Vėbra, Mindaugas Zimkus, Martynas Beinaris, Giedrė Juknevičiūtė, Emilija Mackevičienė, Ramūnas Šimukauskas.

Beje, tikrai nebuvo sunku pastebėti ir šį kartą įdėto kruopštaus visų solistų, choro ir orkestro darbo ruošiant muzikinį tekstą – komplimentai skrieja chormeisterei Rasai Vaitkevičiūtei ir, be abejo, muzikinės dalies vadovui Ričardui Šumilai, nors tą premjeros vakarą prie dirigento pulto stovėjo jo kolega iš Estijos Erki Pehkas.

Daugiaplanis siužetas kiek keblus ir publikai, nes veikėjų, dažnai vienu metu dalyvaujančių toje pačioje scenoje, čia be galo daug.

Atsisakyta simbolizmo

Sudėtingus miuziklo "Džekilas ir Haidas" siužeto vingius atliepė ir Artūro Šimonio scenografija: scenoje buvo išties daug įvairių rekvizitų, kurie kartais sudarydavo polifonišką vaizdinį. Kai kuriose miuziklo scenose veiksmas buvo išskaidytas į skirtingas erdves, kurias toje pačioje teatro scenoje paraleliai padėjo sukurti Arvydo Strimaičio vaizdo instaliacijos ir keičiamas apšvietimas (šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas). Ir nors kartkartėmis spektaklio scenografija atrodė kiek eklektiška, žavėjo dekoracijų daugiafunkcionalumas laiko ir erdvės kaitoje – pritaikius kitokį apšvietimą, tie patys daiktai pasitarnavo kaip skirtingi objektai. Jų, taip pat ir kostiumų, kuriuos kūrė Julija Skurakova, estetika buvo rimta aliuzija į XIX a. pabaigos Londoną, kuriame vyksta spektaklio veiksmas.

Ne tik "Džekilo ir Haido" scenografijoje, bet ir režisūroje atsisakyta bet kokio simbolizmo – panašu, kad V.Streiča neišvengė šiokios tokios Kęstučio Jakšto įtakos, viską vaizduodama tiesiogiai: "Džekilo ir Haido" personažai tiesmuki, kita vertus – labai įtaigūs.

Nesunku buvo nepastebėti ir vulgarių juokelių, tarsi leitmotyvas keliavusių per K.Jakšto spektaklius. Šie, suteikdavę pikantišką atspalvį, palaipsniui tapo pernelyg pažįstami ir nuspėjami, tad ir nebelabai paveikūs. Juolab šiame spektaklyje įvairių prieskonių ir taip buvo labai daug: specialieji efektai, pabrėžiantys fantastinę naratyvo pusę; tikrai ne vaikams skirtos stilizuotos erotinės scenos; į ir taip jau įspūdingą Dainiaus Bervingio choreografiją implikuoti kaskadiniai triukai, atliekami pačių solistų.

Sezono pradžia KVMT buvo provokuojanti ne tik savo tematika, bet ir nemenkais premjeros užmojais. Drąsu, kita vertus – originalu ieškoti repertuaro, kuris lietuviams yra mažiau pažįstamas ("Džekilas ir Haidas" šalies scenoje statytas pirmą kartą). Tačiau kad ir kokius aštrius ar modernius siužetus rinktųsi KVMT, jis kone visuomet atsisako modernios minimalizmo estetikos, tam tikra prasme išlaikydamas smetoniškojo Kauno dvasią, kai daug dėmesio skirta grožiui. Visur čia tvyro skoningai modernus ir jaukus vintažas – tai buvo akivaizdu ir spektaklyje "Džekilas ir Haidas", kuris, dainuojant vis kitiems solistams, ko gero, įgaus kaskart kitokį atspalvį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių