– Ant sienos – grafiški kadaise statytų spektaklių kostiumų eskizai. Prie veidrodžių tvarkingai surikiuoti artistų bateliai. Visi iki vieno – su vardais, pavardėmis. Nejaugi kiekvienam spektakliui, kiekvienam naujam vaidmeniui – vis kiti?!

– Manote, žiūrovas nepastebės, jei solistas visuose spektakliuose avės tuos pačius? Dar ir kaip pastebės (šypsosi). Tiek bateliai, tiek galvos apdangalai ar kiti priedai – viskas scenoje pastebima ir turi reikšmę, kuria bendrą estetišką vaizdą. Jau nekalbu apie artistų kostiumus, medžiagas, iš kurių jie pasiūti, papuošalus.

Kai kostiumų dailininkas ateina pas mus su eskizais, sėdame drauge ir deriname, kokie turėtų būti audiniai, kaip turėtų atrodyti solistų, choro, baleto šokėjų drabužiai. Juos reikia sukonstruoti taip, kad artistui scenoje nekeltų įtampos – būtų patogu judėti, šokti. Seniai praėjo laikai, kai solistas scenoje tik stovėdavo ir dainuodavo.

– Kovo pabaigoje teatras pakvies į premjerą. Franzo Leharo operetės „Linksmoji našlė“ kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius. Ar dažnai ši garsi pavardė figūruoja KVMT spektaklių programėlėse?

– Jei gerai pamenu, Juozas kūrė kostiumus operetei „Madam Pompadur“, operai „Liučija di Lamermur“, taip pat bendradarbiavome su juo rengdamiesi baletui „Žydrasis Dunojus“. Dar Juozas kūrė kostiumus „Čigonų baronui“, „Mozart!“, „Grafui Montekristui“ – visų spektaklių turbūt ir neišvardysiu. Mūsų teatras dažnai dirba su šiuo dizaineriu. Keletas Juozo kurtų suknelių kabo priešais mus. Ko gero, bus panaudotos „Linksmojoje našlėje“.

– Stebiu, kaip tiksliai ir sparčiai dirba jūsų siuvėjos. Tarsi darbščios bitutės siuvyklos avilyje. Jūs buvote jų motinėlė – taigi, žinote viską. Įdomu, kiek kostiumų turėdavote pasiūti vienam spektakliui?

– Oi, daug. Tarkime, spektaklyje veikia 20 personažų. Jie visi dar turi po dublerį. Pagrindiniai artistai paprastai per vieną spektaklį pakeičia po kelis kostiumus. Nepamirškime ir choro, baleto trupės šokėjų. Visus sudėjus bus koks 150 kostiumų! Arba Giacomo Puccini operoje „Bohema“ moterų chorą sudaro 24 dainininkės, reikėjo aprengti ir keturiolika „Varpelio“ choro vaikų, dar – solistus su dubleriais. Vėl koks 100!

Kalbėdama apie kostiumus turiu omenyje ne tik drabužius, bet ir galvos apdangalus, kuriuos irgi siuva viena iš mūsų siuvyklos darbuotojų. Jei kuriam nors galvos papuošalui reikalinga speciali konstrukcija – kreipiamės į kitą cechą, į butaforus.

Apimtis: teatro siuvykloje gimsta ne tik sceniniai drabužiai, bet ir galvos apdangalai. Siuvyklos kolektyvui vienai premjerai tenka sukurti ir per 100 skirtingų sceninių kostiumų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Sėdėdami salėje žavimės prabangiais šilkiniais damų krinolinais, kurie tviska perlais, Swarovski kristalais...

– Audinys kostiumui – dar ne viskas. Pasiūtus kostiumus mes ilgas valandas dekoruojame įvairiomis aplikacijomis, juostelėmis, nėriniais ir, žinoma, Swarovski kristalais – kaipgi scenoje be spindesio. Viskas juose turi būti iki galo išbaigta.

Maža to, kostiumas ne tik turi būti gražus, atitikti spektaklio siužeto laikmetį, bet ir tenkinti patį artistą. Artistas su juo turi patogiai jaustis. Todėl, kai primatuojame, prašome jų ir kojas kilnoti, ir pašokinėti, ir ant žemės atsigulti (juokiasi).

Pasiruošimas premjerai prasideda nuo spektaklio pristatymo. Jame dalyvauja režisierius, dirigentas, scenografas, aišku, kostiumų ir grimo dailininkas. Režisierius pristato spektaklio viziją, scenografas parodo dekoracijų maketą, dailininkas – kostiumų eskizus, o jau tada prasideda darbas.

Po aptarimo kartu su kostiumų dailininku važiuojame pirkti audinių. Kartais greitai randame tinkamą medžiagą ir reikiamą jos kiekį, o kartais tenka ilgokai ieškoti. Tarkime, šitiems dešimt tiulio sijonų (rodo) sunaudota po 25 m tiulio. Kiekvienam iš jų!

– Kertu lažybų, kad šis elegantiškas kostiumėlis, kuriuo šiandien vilkite, jūsų pačios modeliuotas ir siūtas?

– Taip. Juk nuo modeliavimo, siuvimo jir pradėjau. Iš pradžių siūdavau lėlėms drabužius. Mokykliniais metais gražiai piešiau. Giminėje tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės buvo nemažai dailininkų. Gal todėl ir sugalvojau stoti į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (Kauno kolegija – aut. past.). Ne vieną tapybos darbų parodą esu ten surengusi.

Kai 1971 m. jį baigiau, pagal paskyrimą turėjau atidirbti dvejus metus, didžiam mano nusivylimui, masinės gamybos ceche. Užvirė kraujas, kad ne tam ketverius metus mokiausi. Tada nuvažiavau į Lengvosios pramonės ministeriją – įsivaizduojate, kokia drąsi buvau! Užsiregistravau pokalbio pas patį ministrą, kuris suteikė laisvo diplomo statusą, ir aš galėjau ieškotis darbo kitur.

– Kokią viziją turėjote galvoje studijuodama, kokį įsivaizdavote profesinį kelią?

– Kalbant šių dienų terminais, mano studijos turbūt vadintųsi drabužių dizainas. Technikume kiekvieną dieną daug piešdavome, tapydavome, buvo nemažai kompozijos paskaitų, kurios man patiko, todėl ir svajonėse save mačiau kaip drabužių kūrėją. Būdavo, draugės prašo ką nors pasiūti. Nupiešdavau joms modelį ir bandydavau jį įgyvendinti.

Gavusi laisvą diplomą, ėmiau dairytis savo svajonių darbo. Kaip tyčia mūsų kaimynė KVMT gamino gėles. Ji man pasiūlė ateiti į siuvyklą, pristatė mane tuometei siuvyklos vedėjai Sofijai Stauskienei. Matyt, jai patikau, nes priėmė į darbą.

Kas buvo sunkiausia? Suvaldyti nemažą kolektyvą ir pasiūti kostiumus laiku. Dešimt dienų iki prasidedant generalinėms repeticijoms kostiumai jau turėdavo kaboti drabužinėje.

Pusmetį dirbau KVMT siuvykloje, o paskui vedėja išėjo į pensiją ir paliko mane – dar žalią, bet labai ambicingą 20-metę – vadovauti siuvimo cechui. Įsivaizduokite, vadovauti ne tik moterims, bet ir vyrams, nes anksčiau teatre vyriškus kostiumus siūdavo vyrai, o moteriškus – moterys.

– Jūsų karjeros istorija, nors veiksmas vyko dar sovietmečiu, labai primena šias dienas, kai atsakingas pareigas eina vis jaunesni žmonės. Kaipgi jums sekėsi toliau?

– Manau, puikiai. Dirbau su įvairiais kostiumų dizaineriais, bet reikia nepamiršti, kad tais laikais mūsų teatro kolektyvas buvo perpus mažesnis, o spektaklių pastatymams buvo skiriama kur kas daugiau laiko. Į mano pareigas tada dar įėjo ir sukirpti moteriškus drabužius, ne tik vadovauti siuvėjų kolektyvui.

Kiek laiko esu KVMT? Negaliu pasakyti, nes mano nerami Vandenio dvasia liepdavo ne sėdėti vienoje vietoje, o kelti sparnus ir ieškoti iššūkių kur nors kitur. Laimei, teatro vadovas visada laukdavo paklydėlės sugrįžtant, tad, kur buvus, kur nebuvus, aš ir vėl atsidurdavau čia. (Juokiasi.)

Patiko man šio darbo specifika. Pradžioje turėdavau įsivaizduoti, kaip spektaklio kostiumus mato jų dailininkas. Kai į teatrą ateidavo naujas dizaineris, būdavo sunkiau – reikėdavo vėl iš naujo perprasti jo mąstymą. Kai jau įsibėgėdavau – joks laikas neegzistuodavo: darbui atiduodavau visą save.

Svarbu: sceninis kostiumas padeda solistui sukurti vaidmenį, pabrėžia ir sustiprina veikėjo charakteristiką. / D. Matvejevo, M. Aleksos nuotr.

– Ar būdavo premjerų, kai atsilikdavote nuo grafiko ir paskutines dienas tekdavo plušti ne dienomis, o paromis?

– Nelabai… Gal tik su „Madam Pompadur“ buvo kažkas panašaus. Kadangi buvau atsakinga už visą siuvėjų kolektyvą, tekdavo sugalvoti, kaip jį motyvuoti, kad darbas būtų padarytas laiku. Turėjau ir spausti, ir būti griežta, reikli, bet kartu ir mylinti, gerbianti, suprantanti kiekvieną iš jų. Kartais pasipykdavome, bet kai pamatydavome galutinį rezultatą – viskas išsyk pasimiršdavo.

Kas buvo sunkiausia? Suvaldyti nemažą kolektyvą ir pasiūti kostiumus laiku. Dešimt dienų iki prasidedant generalinėms repeticijoms kostiumai jau turėdavo kaboti drabužinėje.

Nemigo naktų? Ne, nebuvo. Nemėgstu panikuoti, juo labiau – kelti paniką kitiems. Pamenu, net vyrai siuvėjai mane girdavo, kad nepratrūkdavau, susilaikydavau. Būdavo, grįžtu namo, o galvoje minčių raizgalynė. Per savaitgalį viskas nurimsta, susidėlioja į vietas ir vėl ramu. Galima toliau darbuotis.

– Jei kiekvienai premjerai tenka siūti po 100 ir daugiau kostiumų, kur juos sutalpinate paskui, kai spektaklis, vaizdžiai kalbant, išeina į pensiją?

– Kol spektaklis aktyvus, yra vyrų ir moterų kostiumų drabužinės. Kiekvienoje iš jų dirba po tris žmones. Vienas per spektaklį rengia solistus, antras – choro dainininkus, trečias – baleto šokėjus. Kai spektaklio rodymo laikas pasibaigia (populiarus spektaklis gali gyvuoti net dešimt metų), nebenaudojami kostiumai nurašomi. Kartais viešuose renginiuose su jais koncertuoja mūsų solistės.

– Paatviraukite, kaip sekėsi dirbti su garsiausiais Lietuvos mados dizaineriais. Ar mados pasaulio guru labai įnoringi?

– Supraskite, kad kiekvienas savo darbe esame žvaigždės. Aš, būdama 20-ies, išdrįsau nuvažiuoti pas ministrą ir išsakyti savo poziciją, todėl nebijau ir paties Juozo Statkevičiaus (šypsosi). Man nesvarbu statusas, žinomumas, aš vertinu žmogų. Kaskart atėjusi į teatrą, nepraeinu nepasisveikinusi su bendradarbiais – nesvarbu, ar valytoja, sargas, ar solistas.

Užtai, kai kalba pasisuka apie mano darbą, ginu savo pozicijas. Būdavo, kad Juozo ar kurio nors kito kostiumų dizainerio idėjų mes, siuvėjos, negalime atlikti techniškai – tuomet kalbamės, ieškome kompromisų. Pati dažnai prisėsdavau prie siuvimo mašinos patikrinti, ar tokia drabužio konstrukcija tikrai įmanoma.

Aktoriai irgi dažnai turi savo pageidavimų. Stengiausi su niekuo nekonfliktuoti. Jei neįmanoma įgyvendinti jų norų, prašydavau pakentėti, pabandyti scenoje dar keletą kartų. Tikiuosi, kad tiek artistai, tiek ir kostiumų dailininkai prisimins mane geruoju.

– Kuriam spektakliui siūti kostiumus buvo sudėtingiausia?

– Net nežinau, ką atsakyti, – pradžia visada būna sunki. Kiekvienam spektakliui – vis savaip. Būna, kad moterys sukerpa kostiumus, paruošia matuoti. Primatuoji ir tuomet jau aiškėja, ar kietą riešutėlį gavome. Tačiau, kai viską pabaigi, pati stebiesi, kodėl pradžioje nerimavai, juk viskas taip šauniai pavyko.

– Ar tiesa, kad jūsų sūnus Tomas irgi darbuojasi šiame teatre?

– Tiesa. Jis baigęs keramiką. Dirba dekoracijų ceche. Pasiblaškė po užsienį, pamatė, kad niekur kitur nėra taip gerai, kaip namuose, ir grįžo. Iš tiesų Tomą parvijo namo tėčio liga ir prasidėjusi pandemija. Deja, liga buvo stipresnė už mus abu kartu sudėjus.

Grįžęs gyventi į Lietuvą sūnus man parvežė užsienietę marčią, su kuria, kiek sugebu, bandau susikalbėti angliškai. Jos gimtinė – Tailandas, gimusi ir augusi Bankoke.

Įdomus dalykas, kad mūsų giminėje, kai per šventes susibėgame į krūvą, vyrauja tik dvi pokalbių temos – apie meną ir apie sportą. Amžinatilsį vyras Vytautas buvo pasirinkęs tinklinį, teisėjavo paplūdimio tinklinio varžybose. Mudu su Tomu labiau menais domėjomės. Tomas net šiek tiek studijavo meno istoriją. Sesers vaikai irgi – vieni į menus, kiti į sportą pasuko.

Regimanto Zakšensko, D. Matvejevo, M. Aleksos nuotr.

– Vasario 17-ąją paminėjote 74-ąjį gimtadienį, jau atsisveikinusi su teatru. Ar nebuvo gaila jį palikti? Gimtadienį smagiai atšventėte?

– Geriau jau išeiti, kol dar gali savo kojomis, nei paskui tiesiai iš teatro į lovą (juokiasi). Kadangi pasitaikė darbo diena, su giminaičiais nesusitikome. Tačiau tą dieną sulaukiau daug širdingų žinučių, skambučių iš teatro žmonių, su kuriais dirbau. Vos ne visą dieną atsakinėjau į gražius jų sveikinimus. Visus labai myliu ir visada stengiuosi ieškoti žmonių, iš kurių galėčiau ko nors pasimokyti. Tiek dabar, tiek ir būdama jaunesnė.

– Pamojavote teatrui, o ką dabar veiksite?

– Tikrai rasiu ką. Pildysiu savo svajones, kurioms iki tol neužteko laiko. Noriu spėti ir papiešti, ir knygų paskaityti, ir ką nors pasiūti, ir savo drauges aplankyti. Dirbant nelabai kam likdavo laiko. Kai nerdavau į darbus – tai visada stačia galva.

– Neseniai pūtėte žvakutes ant torto, tad linkėjimų metas dar nesibaigė. Kartu su mūsų skaitytojais linkime nerti į poilsį, kaip ir į darbą, – stačia galva. Ko palinkėtumėte sau pati?

– Sveikatos! Kad kuo ilgiau išlikčiau tokia, kokia esu dabar. Su teatru visiems laikams juk neatsisveikinu: tikiuosi, pakvies mane, kaip ir kitus veteranus, į naujų spektaklių peržiūras, nes teatras turi tokią gražią tradiciją. Galėsime su buvusiais kolegomis padiskutuoti apie naujas teatro madas ir dizainerių kurtus kostiumus. Savo mylimam teatrui linkiu kuo didžiausios kūrybinės sėkmės ir kuo daugiau įspūdingų premjerų!