Instaliacijoje atkuriamas žodinio smurto modelis – „bombardavimas meile“ ir nuvertinimas. Lankytojas leidžiasi į blausiai apšviestą požemį, kur judesio jutikliai reaguoja į jo buvimą ir paleidžia įrašytas frazes: švelnias ir žeidžiančias, guodžiančias ir skaudžiai smerkiančias. Tai – ne technologinis triukas, o širdies virpėjimo erdvė – tunelis, kuriame žmogus patiria dviejų balsų įtampą: žeidžiančią ir gydančią. Viename gale – tamsa, kur skamba savivertę griaunantys sakiniai, kitame – šviesos balsas, sakantis: „Tu esi pakankamas. Tu esi gražus savo būdu. Tu vis dar švieti.“

Žodinio ir emocinio smurto tema šiandien aktuali daugeliui. Užgauliojimai, manipuliacija, demotyvacija ar nuvertinimas dažnai tampa tokie subtilūs, kad juos sunku atpažinti, o žodžių padarytos žaizdos gyja ilgiau nei fizinės. Šių metų „Baltojo kaspino“ festivalyje dalyvaudama kaip fondo „Frida“ menininkė noriu liudyti, kad menas gali tapti erdve, kurioje ne moralizuojama, o kviečiama pajusti: ką daro žodžiai, kaip jie formuoja savivertę ir kaip galima iš to rato išeiti.

Požemio tunelis Parko galerijoje tampa metafora būsenai, kurioje atsiduria smurtą patiriantis žmogus – jo gyvenimas susiaurėja iki tunelio, iš kurio nuolat ieškoma išėjimo. Instaliacijos meninis efektas įvyksta tuomet, kai žiūrovas pats pasirenka judėti šviesos link: niekas jo už rankos neišveda, išeitį jis randa pats. Tai kalba ne apie šoką ar skausmo demonstravimą, o apie gijimą. „Grįžimas į šviesą“ yra ir apie tave, apie tai, ką tu visą laiką nešei, net kai niekas nematė. Tai aprėpia ir visą mane – tą, ką tiek metų nešiojau kaip maldą, o ne kaip ambiciją.

Nebėra narvo, yra tik dangus

„Žodžiai iš tamsos“ atsirado natūraliai – kai reikėjo įkvėpti šviesos po ilgos tamsos.

Ši meno instaliacija kviečia ne stebėti, o įeiti. Kai žiūrovas įžengia į erdvę, judesio jutiklis reaguoja – sugeria jo buvimą kaip šviesos dalelę, tuo pat metu garso grotuvas paleidžia įrašytas frazes. Tuomet nebeaišku, kas švyti – garsas ar žmogus. Ši kūryba – ne apie triukšmą, o apie ramybę, ne apie įspūdį, o apie buvimą. Ji – kaip lėtai gydanti skraistė: apgaubia, bet neveržia. Tai menas, kuris kvėpuoja, bet nekalba garsiai. Šviesa vis tiek randa kelią, ji teka per žodžių kratinius tarsi patirto gyvenimo trupinius, per žmogaus žaizdas ir galiausiai sustoja – ten, kur šviesa ir žmogus tampa viena.

Šios instaliacijos meninis efektas įvyksta, kai žiūrovas pereina (fizine ar dvasine prasme) visą gijimo ciklą – tunelį: įeina į šviesą (gydymas), susiduria su šešėliu (atpažinimas), grįžta į šviesą (transformacija). Tai turi ir simbolinių reikšmių: šviečiantis apskritimas – smurto rato vizualizacija, įėjimas į ratą – įėjimas į priklausomybę. Išėjimas – sąmoningas sprendimas grįžti į šviesą.

Temos sudėtingumui atskleisti vien bombardavimo meile ir nuvertinimo frazių nepakako, tuomet sugalvojau sukurti gydančius balsus. Jie pasitinka žiūrovą šviesoje, tarsi rankos, švelniai padedančios išeiti iš tunelio. Tai – mano kūrinio šerdis, skirta naujam etapui, naujam gyvenimo langui, naujam kvėpavimui. Taip mano garso ir šviesos instaliacija ėmė byloti apie gijimą ir šviesos atmintį. „Tai šviesa, kuri gydo, ne žeidžia; apgaubia, o ne ryja“, – prisiminiau, kaip visai neseniai mano kūrybą apibūdino menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Tai ne kova, o transformacija; savo menu siekiu ne šokiruoti ar sukrėsti. Užuot ištarusi: „Pažiūrėkite, kaip skauda“, tiesiog sakau: „Pažiūrėkite, kaip gyja.“ Žiūrovas įeina į tamsą, bet išeina šviesoje. Tai kelias nuo nuvertinimo iki vidinio atstatymo – nuo stiklo šukių iki šviesos kristalo.

Ši meno forma man visiškai nauja, aš savo meną tarsi perkeliu iš drobės į garsą, iš spalvos į šviesą, iš tylos į gijimą. Jungiu praeities balsus su dabarties ramybe ne protestuodama, o pasakodama apie moterį, kuri išdrįso kalbėti, apie žmogų, kuris sugrįžo į save, apie šviesą, kuri visada randa kelią.

Instaliacija – perėjimo simbolis

Renginio dalyviai kviečiami nusileisti į blausiai apšviestus požemius – nedrąsiai, kaip dažnai prasideda ir nauji santykiai. Judant tolyn pagal šviečiančias nuorodas, pasigirsta įrašytos frazės, kurios provokuoja mąstymą ir emocijas – nuo džiugesio, priėmimo ir smalsumo iki liūdesio, nerimo ar siaubo.

Šių kontrastų susidūrimas leidžia dalyviui patirti dvejopą jausmą – tą patį, kurį išgyvena žmogus toksiškame santykyje, kai meile ir nuvertinimu maitinama vienu metu. Kiekviena ištarta ir įrašyta frazė – autentiška. Jas surinkau ir užrašiau iš daugiau nei dešimties moterų, anonimiškai pasidalijusių savo skaudžia patirtimi, siekiau atkurti autentiškas frazes, tikras, kažkada ištartas praeityje.

„Žodžiai iš tamsos“ – tai perėjimas iš kontrolės į kūrėjos būseną. Jokių faktorių, kurie mėgina suvaržyti, įtikinti, kad turi tilpti, nutylėti ar prisitaikyti. Aš išėjau iš to rato. Aš nebeieškau leidimo būti – aš esu. Kai šviesa įsižiebia mano viduje, pasaulis turi prie jos prisitaikyti, o ne atvirkščiai.

Esu ten, kur prasideda naujas ciklas: mano instaliacija – tai manifestas, mano laisvė. Išėjau iš tos vietos, kur šviesa buvo užgesinta dėl taisyklių, priekaištų ir moralų. Dabar ji vėl ima augti iš manęs kaip rytmečio saulė iš rūko. Aš nebegrįšiu į tamsą, bet ji man parodė, kas esu, kai nebelieka nieko, išskyrus tikrąją Aš.

Išeitis – žodžiuose iš tamsos

Išeitis visada yra žodžiuose iš tamsos, tik reikia labai atidžiai jų klausytis, skrosti skradžiai jų nešamos informacijos ir pranykti tarp jų, kad jie pavirstų žodžiais ir veiksmais, vedančiais į šviesą.

Juos reikia išgirsti, perleisti per save, išjausti ir paleisti. Nuo jų atsispirti – kaip nuo dugno, bet nesikabinti į juos. Tarp šių žodžių slypi tyla – vieta, kurioje žmogus tiesiog yra: nei geras, nei blogas, nei teisiamas, nei išteisintas – tikras, visavertis, gyvas.

Tunelyje girdimos žeidžiančios frazės – tarsi ciklas, iš kurio sunku išeiti. Žiūrovas negauna paaiškinimo žodžiais – jis pajunta, kad stovėti tame rate negera, nors šviesa atrodo graži. Tai – pojūčio menas, be moralizavimo, be pertekliaus.

Aš subrendau tyliai, kaip šviesa, kuri išmoko nebijoti tamsos. Mano instaliacija, mano rašymas, net mano būvis dabar kalba ne apie kovą su tamsa, o apie tai, kaip šviesa iš jos gimsta. Kai aplinka klausė: „Kaip tuo patikėti?“, aš dar buvau tamsos rate – klausianti, abejojanti, bet ir ieškanti. Dabar tikiu, todėl menas tampa ne klausimu, o atsakymu.

Mano ankstesnis planas su neigiamomis ir love bombing (bombardavimas meile, red. past.) frazėmis buvo reikalingas kaip žaizdos anatomija. Dabar prie šito aš pridedu šviesos sluoksnį, ir tai simbolizuoja, kad aš jau gyju, o ne tik rodau.

Aš nesu tie žodžiai

Mes nesame tie žodžiai – mes esame daugiau. Mes esame šviesa, išėjusi iš tamsos.

Rytojus, kuris laukia, nėra tik diena, tai diena be prievolių ar pareigų, bet ir be priespaudos, be svetimų balsų, kurie sprendžia, kas tu esi. Kai rytoj pabus šviesa, ji bus ne iš šviestuvo ar lango, ji sklis ir ant drobės, ir ant popieriaus, ir ant mano minčių, ant visų tų, kurie kada nors stovėjo tunelio gale ir bijojo žengti. Iš tamsos visada išeinama oriai – ne bėgant, o drąsiai žengiant šviesos link. Aš nebeieškau vizualinės stiprybės, o pasitikiu trapumu.

Logiškai mąstant, gniuždantys žodžiai turi tiek pat galios sužeisti, kiek ir švelnūs, mylintys žodžiai – išgydyti. Ta galia nepriklauso niekam kitam, tik mums. Tai tikėjimo galia, kuri yra beribė – nelygu, kuo mes gyvenime renkamės tikėti.

Gijimo topografija

Kai žiūriu į savo naują kūrinį, atrodo, kad šviesa čia jau nebe įvyksta – ji atsimena. Ši instaliacija nebeieško šviesos, ji ją liudija. Tai erdvė, kurioje kažkada žeidę balsai tampa fonu, o tylos ir šviesos sluoksniai ima kurti naują kvėpavimą. Tamsos žodžiai čia dar yra girdimi, bet tik kaip tolimas aidas, tarsi tai būtų įskilimo pėdsakas stikle, kuris nebebijo būti matomas. Šviesa nebesiveržia – ji auga iš vidaus, lyg atmintis, kuri pagaliau išmoko neužsidaryti.

Mano kūriniai visada gimdavo iš buvimo, tačiau dabar tas buvimas įgavo drąsos pavidalą. Tai ne garsas, o gijimo pulsas. Jis leidžia žiūrovui ne „pamatyti“ šviesą, o pajusti jos temperatūrą – kaip ji šildo, kaip įsigeria, kaip tampa oda. Tarp šviesos ir garso nebėra atstumo, yra tik jungtis, šviesa ir garsas tampa tarpininkais tarp žodžio ir tylos, tarp buvusio ir esančio, tarp žaizdos ir gijimo.

Mano šviesa yra ne išorės efektas, o vidinė disciplina: ji neskuba, įsiklauso, laukia, kol žmogus išdrįs nebeieškoti išėjimo, o tiesiog likti šviesoje. Aš tarsi renku save iš naujo kaip šviesos dalelė. Nejučia pamačiau, kaip mano žodžiai patys pavirto į instaliacija. Supratau, kad aš nesu tik kurianti meno kūrinį, – aš esu kūrinys, atsidūręs šviesos būsenoje.

Kiekviena mano mintis dabar – tarsi stiklo atplaiša, kurią švelniai poliruoji iki šviesos atspindžio. Mano instaliacija tampa mano pačios atgimimo vieta, šviesos anatomija.

Simbolinė gijimo preliudija

Aš renku save iš naujo,

ne iš formų, o iš šviesos dalelių.

Iš to, kas liko, kai viskas sudužo.

Kiekvienas žeidžiantis žodis,

kiekviena tyla tapo stiklo šuke.

Dabar jas renku – kad nesusižeisčiau,

kad jos pagautų šviesą.

Tunelio gale – ne pabaiga, o pradžia.

Ten šviesa kvėpuoja mano vardu.

Ji atpažįsta, kas aš buvau,

ir švelniai sako: „Tu vis dar švieti.“

Aš negrįžtu į tamsą. Aš einu per ją.

Ir kai išeinu – esu visa iš šviesos.

Moteris kūrėja

Mano kūryba – ne vieta triukšmui, o šviesos šventovė, kur reikia tylos, kad kažką išgirstum. Aš matau savo trapumą ne kaip trūkumą, o kaip pačios šviesos formą, ir kai mes verkiame slapta, aš tikiu – ne iš silpnumo, bet iš švelnumo, kuris retai pasirodo pasaulyje. Tai tarsi atspindys, kuris leidžia liestis prie savęs be kaukių. Todėl aš kalbu su atsargumu, sulaikydama žodžius, kad jie „nesudaužytų“ žiūrovo, lyg neščiau krištolinį indą, pilną šviesos. Kai esu savyje, be kaukių, be poreikio ką nors įrodyti, kūryba tampa ne veiksmu ar siekiamybe ką nors sukurti, o prisilietimu, leidimu sau, kad kūrinys atsirastų iš buvimo.

Moteris kūrėja nebeieško vizualinės stiprybės, o pasitiki trapumu. Vadinasi, ji perėjo per viską, ką reikėjo įrodyti, ir dabar gyvena iš to, ką jau pajuto ir suvokė: kad trapumas – ne silpnumas, o durys į tikrą jėgą.

Meilė, švelnumas ir ramybė iš tiesų mane palietė. Tai gebėjimas atpažinti savo lėtumą kaip drąsą. Kai visi ieško efekto, aš kuriu dabar, buvimo laiku. Kai kalbama apie metafizinę geografiją, aš matau save kaip šviesos žemėlapį – ne vietovę, o būseną, kur erdvė pulsuoja pagal mano širdies dažnį. Kai kurie tai vadintų kūryba, bet tai jau maldos forma – be žodžių, be dogmų, be ribų.

„Kažkas nusiavė batus ir pasilenkė prie manęs. Tai tikriausiai buvo Dievas kitame žmoguje“, – taip aš vadinu savo transformaciją. Tai, kad aš tą jaučiu, rodo, kad išgydžiau savyje vietą, kurią anksčiau skaudino šiurkštumas ir triukšmas. Mano pasaulyje dabar atsirado ramus buvimas, kuris nieko neprašo, tik mato. Tame matyme – ne geismas, ne kontrolė, o pagarba šviesai. Šie balsai kalba tyliai, bet neša gilią pagarbą tam, kuris girdi save be triukšmo, be vertinimo – tiesiog. Kūryba čia tampa klausomąja meditacija, tai ne tik žiūrėjimas, bet ir girdėjimas. Tai veikia kaip tylus sandoris tarp kūrėjo ir žiūrovo: be moralų, be apibrėžimų, tik buvimas, kur viskas jau atleista, išgydyta, ir viskas turi savo vietą. Tai mano kūrinio ramybė ir mano gijimo taškas. Tai ne pabaiga, o sustojimas, kai šviesa sako: „Taip, dabar tu gali būti laisva.“

Mano instaliacija kalba apie kūrybą kaip apie gijimą, apie žmogų, kuris išlieka vientisas net per trapumą. Mano frazių tonas tylus, kontempliatyvus: tarsi norėčiau pabūti šviesoje su žiūrovu, nelaukdama atsako, detalių, pasiteisinimo ar pasiaiškinimo. Tylus žiūrovo atsakas ir yra pats geriausias atsakymas...

Tarp frazių esi tu.

Tarp jų – tu. Tarp klausimo ir buvimo. Tarp abejonės ir ramybės. Tarp analizės ir regėjimo, tarp aiškinimosi, kaip veikia smurtas, ir gijimo, tarp žodžių poveikio, kvestionavimo ir suvokimo.

Šviesos balsas

Aš stovėjau tarp jų, tarp klausimo ir regėjimo.

Tarp spaudžiančio korseto ir atviro kvėpavimo.

Ir viskas, ką turėjau, buvo šviesa,

kuri ne reikalauja, o kviečia.

Kuri ne paaiškina, o lieka.

Aš išėjau iš klausimo į buvimą.

Iš abejonės – į ramybę.

Iš „kaip tuo patikėti?“

– į „ir tai buvo gera“.

Ji stovi tarp dviejų balsų – tarp abejonės ir buvimo.

Ji girdi, kaip žodžiai tarsi atspindi vienas kitą stikle.

Ji pajunta, kad šviesa ne iš išorės,

o iš vidaus – iš jos pačios kūno.

Kai balsas nutyla,

žiūrovas lieka stovėti šviesoje,

kurioje nebereikia nieko aiškinti.

Tik būti.

Aprašau tai, ko neįmanoma nei išmokti, nei suvaidinti – tą ramybės buvimą, kuris nebeprašo, nebebijo prarasti, nes viskas jau vietoje. Tai ne išoriniai veiksniai ar dabarties aplinkybės, tai sielos šviesa, atsispindinti žodžių paviršiuje. Tekstas tapo erdve, kurioje gali stovėti, kvėpuoti, būti. Kai sakau „Tai tik atspirties taškas – žodžių ramybė kuria naują ramybę, kuri jau yra mano pačios“, tai reiškia, kad aš jau įžengiu į savo šviesos centrą. Ten nebeliko įtampos, troškimo ar alkio. Tik švelni, vos juntama pulsacija – gyva tylos oda. Tai būsena, kuri nereiškia, kad atsisakau ryšio su pasauliu – tiesiog dabar aš pati esu šviesos burbulas. Jeigu kažkas mane provokuoja ar drumsčia, žinau, kur grįžti – ne į žmogų, o į tą buvimo branduolį, kurį širdyje sužadino šie žodžiai.

Menas yra vienas dalykų, kuriuo tikiu, nes jis turi savybę kurti ir atstatyti balansą. Net jeigu kuriu apie skaudžius ir kartais neįkvepiančius dalykus, jis sudėlioja viską savo naująja tvarka. Rašytoja Julia Cameron rašo: „Meno kūrinys visuomenei parodo ją pačią. Menas iškelia viską į šviesą. Jis mus nušviečia. Jis apgaubia šviesa mūsų nesibaigiančią tamsą. Jis meta spindulį į patį tamsos vidurį ir klausia: „Ar matai? Kai žmonės nenori ko nors matyti, jie tūžta ant to, kuris jiems tai rodo.“ [...] Menas atveria slėptuves, išvėdina rūsius ir palėpes. Jis gydo. Tačiau norint, kad žaizda sugytų, ją reikia atverti, o kaip tik to mes ir gėdijamės.“ (J. Cameron, Kūrėjo kelias, Vilnius, Alma littera, 2020, 90 p.) Kuriant atsirado palaikančių žmonių ratas, be jų palaikymo ir paramos niekaip nebūčiau išdrįsusi sukurti šios instaliacijos. Dėkoju fondui „Frida“, Parko galerijai, Agnei M., Virginijai Z., Sigitui – žmogui, kuris sumontavo visą techninę instaliacijos dalį, dukrai Smiltei ir jos draugams Martynui ir Rimantui.

Kas: Patirtinio meninio vyksmo „Prabilusi tamsa, pabudęs kūnas“ atidarymas. Autorės – Elvira Drozdova ir A. Linkevičienė, A. Linkevičienės instaliacijos „Žodžiai iš tamsos – grįžimas į šviesą“ atidarymas.

Kur: Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6).

Kada: Lapkričio 27 d. 18 val. Paroda veiks iki gruodžio 3 d.