Kūrybinė komanda – režisierius R. Lažaunykas, dramaturgė Virginija Rimkaitė, lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Antanas Jasenka ir aktoriai Arvydas Šaučiūnas, Vigita Rudytė, Indrė Endriukaitė, Mindaugas Černiauskas – „Šiltnamyje“ kelia aktualius klausimus, kviečia permąstyti savo santykį su supančia aplinka ir kiekvieno mūsų veiksmo padarinių mastą.

Pasakojimo centrinė figūra – maža mergaitė, kartu su tėčiu šiltnamyje auginanti agurkus ir pomidorus ir besidžiaugianti gamtos stebuklais. Tačiau netrukus netikėtai į šį idilišką pasaulį atkeliauja keista būtybė, pasidabinusi plastiko maišeliais. Iš pradžių ji užmezga slaptą, žaismingą draugystę, tačiau galiausiai viską verčiančia chaosu, griaunančiu šiltnamio gyventojų pasaulį.

Sudegus šiltnamiui, mergaitė atsiduria lediniame vandenyne, susiduria su padariniais ir grįžta namo su viltimi – mažytis daigelis išlieka ir suteikia galimybę pokyčiui.

Spektaklis pasižymi tikslingais vizualiniais sprendimais. Dailininkės G. Brazytės kuriamas pasaulis kupinas kontrastų – trapios gamtos ir dirbtinio plastiko susidūrimas čia tampa esmine vizualine metafora. A. Jasenkos muzika pulsuoja tarsi žemės ritmas, o šviesų sprendimai, aktorių subtiliai valdomos lėlės kuria įspūdį, kad viskas scenoje gyva, kvėpuoja. Demonstruojama, kaip, atrodytų, paprastomis priemonėmis galima sukurti įspūdingą efektą – iš plastikinių maišelių gimsta lengvos tarsi oras medūzos, o keli tikslūs lėlininkų rankų judesiai erdvę užpildo nardančiomis žuvimis.

Spektaklio metu matome ir skirtingas šiukšlių būtybės versijas. Iš pradžių ji – lyg atgijęs vaikiškas žaisliukas – mielas, draugiškas, nieko blogo nežadantis, tačiau vėliau, iliustruojant augančios taršos mastą, ji išauga, virsta nebe draugiška, o destruktyvia, beveik monstriška būtybe. Įdomu, kodėl pasirinktas būtent toks jos vizualizavimas – vienaakis personažas, aliuzijų turintis ne tiek į graikų mitologijos veikėją, kiek į populiariojoje kultūroje paplitusį monstriuko personažą, sutinkamą animaciniuose filmuose ir kt.? Galbūt todėl, kad šis personažas tampa lyg veidrodžiu žmogaus trumparegystei, bet kartu išlaiko vaikišką švelnumą – juk monstriukas nėra blogas, jis tiesiog ne viską supranta, kaip ir mes, kai kartais nepastebime, kokį poveikį mūsų kasdieniai veiksmai, įpročiai gali turėti Žemės planeta?

Vis dėlto, nors ekologinė idėja aktuali ir meninė kalba įspūdinga, spektaklis ne visada lengvai suprantamas jauniausiems žiūrovams (kaip nurodama, jis skirtas auditorijai nuo penkerių metų). Jo dramaturgija – labiau poetinė nei naratyvinė, todėl siužeto linija ne visuomet aiškiai išsiskleidžia. Vaikai gali pasimesti tarp simbolinių vaizdinių: kas yra šiukšlių būtybė, kodėl ji pavojinga, ką tiksliai reiškia mergaitės sprendimai?

Kūrybinė komanda pasirenka kalbėti metaforomis, kurios vyresniems žiūrovams atveria platų interpretacijų lauką, tačiau patiems mažiausiems gali likti ne iki galo suvokiamos.

Kita vertus, ši paslapties būsena spektakliui suteikia tam tikro hipnotizuojančio poveikio – jis labiau veikia per pojūčius nei per siužetą. Vizualinė logika čia tampa svarbesnė už žodinę, o emocinis tonas – už bet kokį moralą. Tai kūrinys, kurį, matyt, verta patirti kartu suaugusiajam ir vaikui, galbūt net vertėtų po spektaklio mažuosius žiūrovus pakviesti į aptarimą ar diskusiją.