Rūpinosi šaudmenimis

Kauno miesto ir rajono savivaldybių paribyje, prie Sąnašos upelio, įsikūrusį III fortą galima pasiekti iš dviejų pusių – kaip sako vietiniai, iš viršaus ir iš apačios. Iš viršaus – nuo Seniavos plento, iš apačios – nuo Titnago gatvės pusės.

Į forto teritoriją įžengiame kartu su Seniavos seniūnaičiu, Kauno tvirtovės regioninio parko direktoriaus pavaduotoju O.Jurkša. "Prieš mus – vakarinis puskaponierius, kurio funkcija buvo saugoti fortą juosusį griovį. Raudono mūro sienoje matome angas. Jose stovėjo patrankos. Fortą saugojo kaponierių skliautinės konstrukcijos mūro sienos. Ši konstrukcija saugojo sieną: į ją pataikius priešo sviediniui, sugriūdavo nedidelė jos dalis", – aiškino O.Jurkša.

III forto planas yra labai panašus į I ir II fortų, statytų pagal 1879 m. tipinį projektą. "Kaponieriai, kazematuotos (molio ir žemių sluoksniu sutvirtintos) kareivinės, šaudmenų saugyklos, apsauginės sienos", – tipines forto dalis vardijo jo istoriją išanalizavęs O.Jurkša. – Forte buvo penki šaudmenų sandėliai, kai kurie – dviaukščiai, turėję sudėtingą šildymo ir vėdinimo sistemą, susidedančią iš krosnies su šildymo katilais ir karšto vandens vamzdžių."

Daug karo pėdsakų

Žengiame prie požeminių rūsių labirintan vedančio grėsmingo betono konstrukcijomis sutvirtinto raudono mūro plytų statinio. Laiptais nusileidžiame iki vandens apsemtos požeminės patalpos.

"Tarpukariu iš čia prie generolo Kazimiero Skučo dvaro veikusi pieninė veždavo ledą pienui šaldyti. Siekiant kuo ilgiau išsaugoti neištirpusį ledą, jo sluoksnis buvo užpilamas durpėmis. Čia radome anų laikų liudininką – ledui kapoti skirtą kirvuką", – pasakojo O.Jurkša. Kitame tokiame rūsyje iki šių dienų išlikusi sovietų kariuomenės pamiršta sulankstoma desantininkų valtis.

III forte išliko daug Pirmojo pasaulinio karo pėdsakų. Per 1915 m. mūšius fortas buvo bombarduotas iš sunkiosios artilerijos. Iki šių dienų išliko apgriauti įtvirtinimai, sviedinių išmuštos didžiulės duobės. O.Jurkša rodo didelę plačią duobę, kurią prieš 100 metų išmušė 420 mm skersmens mortyros, dar vadinamos Didžiąja Berta, sviedinys. Manoma, kad beveik toną sveriantis sviedinys atskrido nuo už 12 km esančių Pažėrų.

"Kai toks sviedinys lėkdavo, kareivius gąsdindavo grėsmingas švilpesys ore, psichologiškai veikdavęs karius. Sprogimas būdavo kurtinantis. Sviediniui nukritus, dar keletą minučių dundėdavo žemė. Jei sviedinys sprogdavo kareiviams būnant įtvirtinimų viduje, nuo smūgio sukeltos oro bangos sprogdavo ausų būgneliai, trūkinėdavo kraujagyslės", – pasakojo O.Jurkša.