Kas šią savaitę užsuko prie Nemuno, matė bado ir šalčio kamuojamus vandens paukščius. Vieni jų nebereagavo į lesalą, padėtą po pat snapu, kiti beviltiškai plakė sparnais į ledą, negalėdami nuo jo atsiplėšti.

Sparnuočių kančią šią žiemą stengėsi palengvinti nemažai kauniečių. Jie nešė gulbėms ir antims batonų, tarkuotų daržovių, grūdų. Ne visų geri norai pasiekė tikslą – gulbės negali ryti sauso maisto, todėl supjaustytus batonus ir kitokį lesalą reikia pilti prie pat vandens, kad gulbė galėtų pamirkyti snapą su lesalu į vandenį. Toli nuo vandens padėtas maistas taip ir liks nepaliestas.

Kaip lesinti vandens paukščius, žino kiekvieną rytą vandens paukščių susibūrimo vietas Nemune aplankantys kauniečiai Antanas ir Loreta. Jie stebisi, kaip galima likti abejingiems paukščių kančiai žiemą, kai užšalusi upė.

Kiekvieną rytą Antanas su Loreta atvažiuoja į penkias gulbių ir ančių susibūrimo vietas Nemune palesinti paukščių. Jie neskaičiuoja, kiek maišų kviečių išbarstė bado iškankintiems paukščiams. Antanas ir Loreta pasiryžę šią misiją atlikti iki žiemos pabaigos.

Prie Nemuno kiekvieną rytą sutiksi ir Lietuvos gyvūnų globos draugijos tarybos narį veterinarijos specialistą Julių Morkūną, ornitologą Vytautą Eigirdą. Jie ateina ne tik palesinti paukščių, bet ir vaduoti prie ledo per speigus prišalusių gulbių. Per speigus padėjo ir Gyvūnų gelbėtojų asociacija.

Ornitologas Ričardas Patapavičius įsitikinęs, kad savivaldybė negali sėdėti sudėjusi rankas, kai į kovą už vandens paukščių gyvybę pakilo eiliniai kauniečiai, ornitologai, gyvūnų globėjai, Panemunės seniūnija.

"Kaunas gali didžiuotis didžiausia, palyginti su kitais miestais, žiemojančių vandens paukščių sankaupa, tačiau šį turtą ir garbę reikia ginti nuo siautėjančio šalčio ir bado", – ragino R.Patapavičius.