Senjorė apie savanorystę: viena bobutė remia kitą – labai fainai atrodo

Režisierė Maite Alberdi šioje juostoje kūrybiškai ir su subtiliu humoru gvildena seno žmogaus vienatvės ir besikeičiančios rolės visuomenėje temas.

„Senatvė – geras dalykas: gali būti, koks esi“, – senatvės privalumais bei iššūkiais laukiant filmo premjeros su skaitytojais dalinasi 76-erių Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė Teresė. Temperamentinga garsiakalbė, sveikos autoironijos nestokojanti filologijos dėstytoja spinduliuoja drąsa gyventi ir drąsa priimti savo mirtingumą: „Apie mirtį niekas nekalba. Visi esame mirtingi, bet bijome net to žodžio, vietoje to, kad mirčiai pasiruoštume. Yra gera sentencija: kol aš gyva – mirties nėra, kai mirtis ateis – manęs nebus. Taip kad nėra, ko parintis.“

– Terese, o jūs ramiai galvojate apie mirtį?

– Aš turiu dvi onkologines ligas. 1991 metais man diagnozavo krūties vėžį. Tada buvo pirmas pagalvojimas apie mirtį. Susirgusi pradėjau kitaip žiūrėti į pasaulį, į žmones ir į save. Aš labai džiaugiausi šia nauja patirtimi. 2017-aisiais susirgau žarnyno vėžiu. Gruodžio mėnesį chirurgas pranešė, kad man reiks trečios operacijos. Sakau jam: „Trys operacijos per metus – daugoka. Gal perkelkime į sausį. Jeigu išgyvensiu.“ „Išgyvensit“, – atsakė man gydytojas. O pats neišgyveno. Ėmė ir numirė. Va kaip įdomiai nutiko. Toks fainas chirurgas buvo, bet senas ir paskutiniu metu pukšėjo.

Bet kada gali kas nors atsitikti, ištikti staigi mirtis. Reikia tam ruoštis. Tie žmonės, kuriuos riša turtai, vaikai, žemiški reikalai, kenčia, nes jiems gaila viską palikti. Žmogus gyvenime daug triūsia ir savo darbu kažką sukaupia, bet paprastai tuo turtu naudojasi ne jis. Čia yra dėsnis.

– Pati būdama senjorė, savanoriaujate Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pagalbos seneliams projekte „Šilti apsilankymai“. Kodėl?

– Viena bobutė remia kitą bobutę – labai fainai atrodo [juokiasi]. Kai mirė mano chirurgas, manyje kažkas pasikeitė. Dar tais pačiais metais savo šunelį palaidojau – buvo liūdnoka. Nusprendžiau, kad man reikia ruoštis mirčiai. Aš ir iki tol eidavau sekmadieniais į bažnyčią, bet tada pajutau kitokį pašaukimą. Visus širdyje susikaupusius negerumus bei nuodėmes raudodama išpasakojau vienuolei benediktinei. O išsivalius užėjo euforija. Supratau, kad gyveni ir dirbi ne sau, kad gyvenimas yra tarnystė. Ir kaip pašėlusi pradėjau daryti gerus darbus, ieškoti, kam čia patarnauti.

Nuėjau savanoriauti į Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir gavau lankyti Onutę – aktyvią sąjūdietę. Ji vyresnė už mane, virš 80-ies. Būtų juokinga, jei būtų bendraamžė. Kai Kinijoje prasidėjo Covid19 pandemija, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras kreipėsi į mūsų organizaciją prašydamas pagalbos organizuojant informacines akcijas. Aš jose sudalyvavau. Oi, kaip man patiko. Oro uoste reikėjo stovėti su plakatu: „Jeigu jūs šiais metais lankėtės Kinijoje, prašome prieiti.“

– Nebijojote dėl savo sveikatos?

– Baikit. Tai, kad čia nėra ko bijoti. Reikėjo ir aš sudalyvavau.

– Ar tarp Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių yra jūsų bendraamžių?

– Ne, visi jauni. Aš ten vyriausia.

– Jums pačiai įdomiau bendrauti su bendraamžiais ar jaunesniais už save?

– Labai geras klausimas. Aš su jaunais pripratusi bendrauti, visą gyvenimą su jaunimu dirbu. Kai atsikrausčiau iš Kauno į Vilnių, kurį laiką dirbau Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus salių prižiūrėtoja, rūbininke. Mano bendradarbės buvo senos moterys. Visos juodai apsirengusios, kalba tik apie ligas, viena kitą apkalba – siaubas. Bumbėjimas yra senatvės požymis. Jeigu žmogus priekabus, jei amžinai viskuo nepatenkintas, – viskas, tai senas žmogus.

– Kokius didžiausius skirtumus šiandien matote tarp savo kartos ir jaunosios kartos?

– Kad karta pasikeitė – natūralu. Laikai keičiasi ir mes keičiamės su jais. Nesusikalbėjimai tarp kartų – sena problema, jau senovės civilizacijose buvo. Dar Ciceronas yra pasakęs: „Mūsų laikais taip nedarydavo.“ Ne jaunoji karta sugalvoja būti, kokia yra. Ji tiesiog tokia išauga dėl informacijos, dėl gyvenimo sąlygų.

Seniems noriu pasakyti štai ką: tie skirtumai yra, buvo ir bus. Į juos reikia žiūrėti kaip į natūralų dalyką, lygiai taip pat kaip žiūrime į menopauzę ar senėjimą. Man tai atrodo labai svarbu. Kai išgirstu senus žmones skundžiantis, koks bjaurus jaunimas, visada klausiu: „ar jūs ne tą patį darytumėte, jei būtumėte jaunas?“, o kartais sakau: „Kai prisimenu, ką aš tada dariau, – baisu!“ [juokiasi]

– Ar gyvendama jaunystės kulto laikmetyje, jaučiate, kad pasaulis priklauso jauniems?

– Jaunystės kultas yra, bet visi sensta. Pirmoji gyvenimo pusė skirta tam, kad nesugadintumėte antrosios gyvenimo pusės. Labai gerai, jei sieki idealų, nori kažką pakeisti, gera padaryti. Jaunystė kaip tuščias kibiras: labai garsiai skamba, juokiasi. Jai taip priklauso. Kai jaunas, tai ir kvailas, nes neturi patyrimo. Išmintis ateina su patyrimu.

Yra senų žmonių, kurie labai nori išlaikyti jaunystę. Mačiau senutę, kuri visus pinigus atideda veido išlyginimui. Jaunystėje ji buvo graži, todėl dabar nenori atsisveikinti su buvusiu grožiu ir iki paskutiniųjų stengiasi jį išlaikyti. Man tai kelia juoką. Geriau daugiau ne savo kūnui, o dvasiai skirti dėmesio. Laikai pasikeitė, žmonės visi kiti – reikia su tuo susitaikyti.

– Lietuvos socialinių tyrimų centro duomenimis, trečdaliui apklausoje dalyvavusių vyresnio amžiaus žmonių žeidė orumą būdai, kuriais visuomenė koronaviruso karantino metu reiškė rūpestį dėl jų saugumo. Kaip jums atrodo, ar socialiniai apribojimai dėl Covid19 pandemijos didina senjorų socialinę atskirtį?

– Užrašai atskiria. Jaučiuosi kaip kontrabandininkė ir mane ima juokas, kai skaitau įspėjimą: „Jeigu jums daugiau nei 65-eri ir sergate lėtinėmis ligomis, nesilankykite.“ Aš, didelės rizikos žmogus, visur ėjau. Galvoju, kada jie mane sulaikys? Bet nereikia jautriai priimti visko. Man kaukės labai patinka. Dėl to ir į mokyklą dirbti sugrįžau. Visų pirma, kaukės išryškina gražias moterų akis. Antra, nematyti jokių raukšlių. O trečia, sutaupai ant lūpdažio. Reikia visada ieškoti teigiamų pusių.

– Kokius matote savo amžiaus privalumus?

– Gali būti, koks esi. Tampi nepakaltinamas. Čia jūsų reikalas, kaip jūs mane priimate. Anksčiau dažniau nutylėdavau, ką galvoju, negu dabar. Nors visą gyvenimą nesistengiau atrodyti geresnė negu esu. Jeigu kas kritikuodavo mane mokykloje, sakydavau: „Čia tai smulkmena, žinokit, aš žinau daug daugiau blogų dalykų apie save. Tik neklauskit, nes pasakysiu ir jums bus nepatogu.“

– Dokumentiniame filme „Slaptasis agentas“ pagyvenęs žmogus sako: „Miegoti einu anksti. Ką dar galiu veikti būdamas vienas?“ Statistikos duomenimis Lietuvoje taip pat kas trečias senjoras jaučiasi vienišas. Ar jūs jaučiate vienatvę?

– Vienatvės – ne. Tu gali būti vienišas ir minioje, ir šeimoje. Ta vienatvė – tik psichologinė būsena. Žmogus greičiausiai nelaimingas dėl kažko: kad vaikai išvažiavę, kad trūksta dėmesio. Yra žmonių, kurie nemoka būti patys su savimi. Jie dirbo dirbo dirbo ir staiga nebereikia dirbti. Nepamirškite, dar buvo penkiasdešimt metų sovietinio gyvenimo, kuris žalojo žmones psichologiškai.

Jeigu esi vienišas, eik tarp žmonių pats. Eik kažkam padėk. Judėk, daryk, bet nedejuok. Kada žiūri į kitą, pamiršti save. Kai prabundi ir galvoji, kurioje vietoje man šiandien skauda, svaigsta man galva ar ne, tada iš tikrųjų imi blogai jaustis. Jei būčiau vieniša ir nelaiminga, ieškočiau dar vienišesnio ir nelaimingesnio už save. Susirgai onkologine liga – padėk kitiems. Čia tik laikinas etapas, iššūkis. Humoras labai padeda, tikėjimas. Reikia iš šalies į save pasižiūrėti.

Net kai tu guli ir nieko negali, vis tiek esi reikalingas. Mano mama nuo vėžio mirė, aš tada buvau 48-erių. Kol yra akių kontaktas – tol yra ryšys. Gali pasėdėti kartu, pažiūrėti, pasidžiaugti, kad pramerkė akis. Nes paskui jau nebebus.

– Kokį matote neišnaudotą senjorų potencialą?

– Vyresnieji daug žino. Jeigu kas klaustų, galėtų daug ką papasakoti.

– Jūs nesusilaukėte savo vaikų. Ar moteris netapusi mama, senatvėje gali būti laiminga?

– Oi, žinoma. Aš būdama mokytoja vaikų turiu daug. Dažnai matau žmones, turinčius daug atžalų, kurie jaučiasi vieniši, nes jų vaikai išvažiavę. Man jų labai gaila. Taigi vaikų turėjimas – labai sąlyginis dalykas. Gimdyti – moters pagrindinė funkcija, jai turi būti noras kažką išauginti. Bet visai nesvarbu kam savo motiniškumo jausmą skiri. Jei nesutiksi tinkamo vyro, gali paimti vaiką iš globos namų, gali darbui save atiduoti. Jei tarnauji tik savo vaikui, irgi negerai, nes neparuoši jo savarankiškam gyvenimui.

– Ko dar norėtumėte išmokti?

– Mokytojas mokosi visą gyvenimą. Prieš karą mokytojams mokėdavo atostoginius, kad jie galėtų nuvažiuoti į Paryžių ar kitas vietas ir grįžę papasakotų vaikams, ką matė. Aš esu smalsi. Dabar pastebėjau, kad man įdomu kažkur dalyvauti, eiti į kursus ne dėl savęs, o kad mokiniams galėčiau perduoti. Nors dabar mokytojas kaip informacijos šaltinis atkrenta, nes yra visagalis „Googlas“. Labai norėčiau išmokti prancūzų kalbos. Didelių svajonių neturiu. Man labiau rūpi dvasiniai dalykai. Žmogus yra dvasinga būtybė ir dvasiai reikia skirti daug dėmesio.

– Ačiū už pokalbį.

Filmas „Slaptasis agentas“ tarptautiniame kino festivalyje „San Sebastian“ publikos buvo išrinktas geriausiu europietišku filmu.

Spalio 7-18 dienomis „Slaptąjį agentą“ bus galima išvysti festivalio „Nepatogus kinas“ programoje.