R. Rastauskas: turtuolių sluoksnis nenori net pagalvoti apie provinciją

„Galbūt tikėtasi kažkokio didesnio stebuklo – kad tas kraštas labai greitai virs kone naująja Švedija. Bet paaiškėjo, kad per ketvirtį amžiaus tai neįvyksta. Tai, kas nutiko per šį ketvirtį amžiaus, visai nepanašu į tai, kas Lietuvoje įvyko 1918–1940 m. <...> Be abejo, esama neįtikėtino susvetimėjimo tarp vadinamojo politinio elito ir paprasto žmogaus. Turtuolių sluoksnis net nenori pagalvoti apie kokią nors Lietuvos provinciją. Jiems tai būtų neįmanoma. Tas atotrūkis atsirado ir akyse didėjo. Nelengva tai stebėti”, – portalui LRT.lt teigia R. Rastauskas. Rašytojas taip pat pasakoja apie gruodžio 9–11 d. vyksiantį literatūros festivalį „Vilniaus lapai“ ir savo pasirodymą, kuriame susijungs poezija ir džiazas. 

– Artėja gruodžio 9–11 dienomis vyksiantis visiškai naujas tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“. Kokie jūsų lūkesčiai ir su kokia nuotaika jo laukiate?

– Pastaruoju metu tenka dalyvauti įvairiuose festivaliuose, tad mane labiausiai domina klausytojas. Paprastai literatūros festivaliai, ar tai būtų „Šiaurės vasara“, ar „Imbiero vakarai“, vis dėlto gana uždaras žmonių ratas. Faktiškai, rašytojai rašytojams arba rašytojai draugams. Todėl man įdomu, kokia publika susirinks. Nes kolegos paprastai yra šiek tiek nepatogūs klausytojai.

Be abejo, esama neįtikėtino susvetimėjimo tarp vadinamojo politinio elito ir paprasto žmogaus. Turtuolių sluoksnis net nenori pagalvoti apie kokią nors Lietuvos provinciją. Jiems tai būtų neįmanoma. Tas atotrūkis atsirado ir akyse didėjo.

– Galbūt net vertintojai?

– Juos domina, kaip tekstas padarytas, o ne tai, ką tekstas sako. Todėl visą laiką regi priešais tokius susiraukusius snapus. Matosi, kad jie, kaip kokie technikai ar inžinieriai, bando išnarstyti tai, ką girdi, užuot pasidavę tai teksto tėkmei ir energijai.

Todėl čia labai laukiu kitokios publikos. Literatūrinės, bet kita prasme – skaitytojo, kuris žino, kur eina. Norisi pasižiūrėti į savo skaitytojus, nes dažnai jie išlieka anonimiški. Tai toks didysis anonimas.

Sunku pasakyti, ar jų susirinks daug. Manau, yra rizikos dėl to, kad į visus tris didžiuosius programinius įvykius įėjimas – su bilietais. Tai tiems, kas už literatūrą pajėgus mokėti. Suprantama, kai mokama už knygą, bet – už akustiką? Tai įdomu.

– Kaip jaučiatės dėl to, kad turėsite ypatingą savo kūrybos vakarą? Koks jis bus?

– To vakaro programa gana sudėtinga. Maždaug pusvalandį skaitysiu vieną ilgą kūrinį. Festivalis lyg ir deklaruoja būtent tą skaitymo ir klausymo, susiklausymo momentą. Vėliau kalbėsiu su šiuo metu madinga kritike Virginija Cibarauske.

Su V. Cibarauske nusprendėme pokalbiui nesiruošti, pažiūrėti, kas atsitiks čia ir dabar. Aš nežinau, ko ji manęs paklaus, nežinau, ką aš jai pasakysiu. Po viso to aš su savo draugais džiazo muzikantais pašūkausiu, pašokinėsiu, ir tai bus visai kitas formatas. Man pačiam įdomu, kaip išgyvensiu tas 1,5 val.

– Esate didelis džiazo gerbėjas?

– Taip, džiazas yra mano didžiulė meilė nuo tų laikų, kai dar būdami studentais vaikščiodavom į koncertus. Vėliau – į visus Viačeslavo Ganelino trio koncertus. Artimai bendravau su daugeliu džiazo muzikantų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Varšuvoje buvo toks garsus džiazo klubas „Akvariumas“, jo seniai nebėra.

Prieš maždaug 12 metų kartu su Arkadijumi Gotesmanu pradėjau koncertuoti. Mano poezijos skaitymas kartu su džiazo muzikantais yra kitoks, nei kad normalaus poeto, laikančio popieriaus lapelį rankose.