Pirmą kartą Lietuvoje – senųjų italų tapytojų šedevrai

Sieja viena tema

Žavėjimasis Antika, spalvų plastika, idealizuoto grožio žmonių vaizdavimas – tai Florencijos dailininko, tų laikų novatoriaus Sandro Botticelli (tikr. Alessandro di Mariano di Vanni Filipepi) kūrybos bruožai. Jie puikiai matomi darbe „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“.

Kaip primenama Valdovų rūmų pranešime spaudai, Venecijos mokyklos meistrai garsėjo spalviniais kontrastais ir realistiniu žmonių vaizdavimu. Būtent Venecijos mokyklos paveikslai XV–XVI a. buvo geidžiamiausi valdovų ir didikų dvaruose. Dėl jų varžėsi monarchai nuo Portugalijos iki Lenkijos, Lietuvos, Švedijos.

Parodoje galima išvysti keturis ryškiausius, mūsų regione saugomus Venecijos mokyklos tapytojų darbus: Tiziano (tikr. Tiziano Vecellio) „Meilės alegoriją“, jo dirbtuvės paveikslą „Dievo Motina su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Cecilija“, Pariso Paschalinus Bordone kūrinį „Diana ir Kalista“ ir Palma il Giovane (tikr. Jacopo Negretti) drobę „Juozapas ir Potifaro žmona“.

Visus parodoje eksponuojamus paveikslus sieja moters grožio ir meilės temos. Kiekvienas menininkas jas interpretuoja savitai, atskleisdamas skirtingų siužetų kūriniuose.

Alegorijų kalba

Medici dvaro klientu buvęs S. Botticeli, padovanojęs pasauliui kultinius paveikslus, kaip „Veneros gimimas“ ir „Pavasaris“, vaizdavo grožio ir dieviškumo vienovę.

Valdovų rūmuose eksponuojamas jo paveikslas „Dievo Motina su Kūdikiu ir angelais“ – daugiasluoksnis alegorinis pasakojimas, kurį perskaityti galima tik gerai žinant krikščionybės ir graikų motyvus. Paveiksle matomo angelo laikomos rožės – Marijos besąlygiškos meilės Atpirkėjui simbolis, kartu tai aliuzija į Senojo Testamento Giesmių giesmę.

Beje, anksčiau manyta, kad šis tempera ant medžio tapytas kūrinys – dirbtuvės meistrų darbas. Tačiau nuodugni konservavimo specialistų ir mokslininkų atlikta jo analizė atskleidė S. Boticceliui būdingą tapybos techniką, pigmentus.

Ištikimybė, išmintis, tiesa

Venecijos mokyklos darbuose pasitelkiami antikiniai siužetai. Ticiano „Meilės alegorijoje“ moteris, tapatinama su Psiche, tarsi nieko aplinkui nematydama, laukia savo mylimojo, gniaužia meilės dievo Kupidono lanką ir strėlę. Figūros paveiksle pavaizduotos lyg sustabdytas judesio kadras.

Šioje drobėje atkartojama Luvro muziejuje saugomo paveikslo „Vedybinės meilės alegorijos“ kompozicija, tik pozuota šiek tiek kitaip ir  skirtingi atributai. Moters veido atspindys veidrodyje užsimena apie laikinumo simbolizmą  – pats veidrodis taip pat yra išminties ir tiesos atributas. Į Vavelio pilį šis kūrinys atkeliavo iš imperatoriškosios Vienos kolekcijos.

Meilės gundymai

P. Bordone, žinomo antikinių siužetų tapytojo, vieno žymiausių Ticiano mokinių, paveiksle „Diana ir Kalista“ pasakojamas mitas apie uždraustą meilę. Deivės Dianos sekėja Kalista, pasiryžusi išlikti nekalta, buvo suvedžiota pačia Diana pasivertusio Dzeuso.

Apie 1545 m. sukurtas paveikslas buvo skirtam pasaulietiniam interjeram puošti. Patį P. Bordone 1566 m. pakeliui į gimtąjį Barį Trevize aplankė karalienė Bona.

Paskutinio Ticiano mokinio ir Venecijos mokyklos aukso amžiaus tapytojo Palma il Giovane drobėje taip pat vaizduojama uždrausta meilė ir aistra, remiantis bibliniu pasakojimu, kaip Potifaro vergas Juozapas nepasidavė savo šeimininko žmonos gundymams. Dailininkas ją pavaizdavo kaip skendinčią tamsybėje, o Juozapą – moralinės ir dvasinės šviesos apsuptyje.

Yra žinoma, kad šio dailininko kūrinių buvo Lenkijos ir Lietuvos valdovų Vazų kolekcijoje. Dvi jo drobes galima išvysti ir Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.

Kas?  Paroda „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“.

Kur? Valdovų rūmų muziejuje.

Kada? veikia iki 2025 m. vasario 23 d.