– Su 2026-aisiais ateis ir daugybė mokestinės sistemos pakeitimų gyventojams. Kokie pokyčiai laukia mokančių gyventojų pajamų mokestį?
– Pirmiausia atsiranda naujovė, kurios iki šiol Lietuvoje nebuvo – iš esmės visos fizinio asmens pajamos bus sumuojamos į vieną „katilą“ ir joms bus taikomi keli progresiniai tarifai. Anksčiau skirtingoms pajamų rūšims buvo taikomi skirtingi tarifai ir jos buvo apmokestinamos atskirai. Nuo šiol visos pajamos bus vertinamos kaip viena visuma.
– Kas apskritai moka šį mokestį?
– Gyventojų pajamų mokestį moka fiziniai asmenys, skirtingai nei pelno mokestį, kurį moka juridiniai asmenys.
– Vadinasi, jei žmogus dirba pagal darbo sutartį ir kartu vykdo individualią veiklą, visos šios pajamos bus sudedamos?
– Taip. Bus sumuojamos darbo užmokesčio, individualios veiklos, nuomos, turto pardavimo ir kitos pajamos. Tuomet bus taikomas progresinis apmokestinimas. Tarifai bus 20, 25 ir 32 proc. Maždaug nuo 83 tūkst. eurų metinių pajamų bus taikomas 25 proc. tarifas, o nuo 138 tūkst. eurų per metus – 32 proc.
– Atrodo, kad aukščiausias tarifas taikomas tik labai daug uždirbantiems.
– Nebūtinai. Pavyzdžiui, žmogus vykdo individualią veiklą ir per metus uždirba 40–50 tūkst. eurų. Tačiau tais pačiais metais jis parduoda, tarkime, butą Vilniuje. Kadangi visos pajamos sumuojamos, bendra suma viršija 138 tūkst. eurų ir pajamoms virš šios ribos jau taikomas 32 proc. tarifas, jei nėra lengvinančių aplinkybių, pavyzdžiui, jei būstas neišlaikytas 5 metus ir neatitinka lengvatų kriterijų.
– Kodėl, jūsų manymu, turėtų būti skirtingai apmokestinami dirbantieji pagal darbo sutartį ir vykdantieji individualią veiklą?
– Šis klausimas buvo aktyviai keliamas svarstant mokesčių reformą. Daugybė asociacijų teikė siūlymus ir aiškino sprendimų priėmėjams, kad šių veiklų negalima „sumesti į vieną katilą“. Skiriasi rizikos, investicijų poreikis, socialinės garantijos. Norėdamas vykdyti individualią veiklą, žmogus turi susikurti darbo vietą, investuoti į patalpas, turtą, automobilius, priemones. Jei veikla nepasiseka, jis lieka su nuostoliais ar skolomis.
Dirbant pagal darbo sutartį investuoti nereikia, o netekus darbo mokama išeitinė kompensacija. Be to, darbo užmokestis paprastai yra stabilus, o individualios veiklos pajamos gali labai svyruoti. Tai atsispindi ir kreditingume – individualią veiklą vykdantiems asmenims bankai dažnai reikalauja kelių metų stabilios pajamų istorijos, kai samdomiems darbuotojams pakanka kelių mėnesių.
– Ar neatsitiks taip, kad padidinus mokesčius individualią veiklą vykdantys žmonės pradės slėpti pajamas, o valstybė vis tiek nesurinks planuojamų sumų?
– Sunku prognozuoti, tačiau bendra taisyklė yra tokia: jei visuomenė mokestį laiko neteisingu, visų priversti mokėti nepavyks. Visada atsiras bandančių vengti mokesčių.
– Bet tokiu atveju jie nukentėtų ir patys – negalėtų gauti paskolų, lizingo?
– Taip, be abejo. Mažėtų ir taip ribotos socialinės garantijos. Kreditai, būsto paskolos, automobilių lizingas – visa tai tampa didele problema, jei oficialios pajamos nerodomos.
– Ar aktyvios ir pasyvios pajamos turėtų būti apmokestinamos skirtingai?
– Mano nuomone, taip. Pasyvios pajamos gaunamos tada, kai žmogus pats nedirba – investuoja kapitalą, perka akcijas, suteikia paskolas. Tačiau tam, kad galėtum investuoti, pirmiausia turi uždirbti pajamas ir nuo jų sumokėti mokesčius. Jei investicinė grąža būtų apmokestinama pernelyg griežtai, iš esmės gautume dvigubą apmokestinimą. Be to, investicijos yra ekonomikos variklis ir alternatyvus finansavimo šaltinis verslui, ypač jaunoms įmonėms, kurios negali skolintis iš bankų. Pernelyg didelis apmokestinimas tokiu atveju kirstų per ekonomiką.
– Ar nuo 2026 metų palūkanos iš indėlių ar pajamos iš investicinių fondų bus įtraukiamos į bendrą pajamų „katilą“?
– Ir taip, ir ne. Jei pajamos gaunamos per investicinę sąskaitą, jos apskaitomos atskirai – kol pelnas neišsiimamas, jis apskritai neapmokestinamas.
Naujausi komentarai