Priklausomybė nuo azartinių žaidimų – vaikystės traumų pasekmė

– Azartinius lošimus analizuojate iš psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Ar azartas ir pinigai yra pavojinga kombinacija?

– Psichologijos moksle azartas menkai ištirtas, bet jį galima sieti su pagrindiniu žmogaus ir apskritai bet kokios gyvybės siekiu išgyventi. Juk išgyvena tas, kas stipriausias, o tai paaiškėja susirungus. Dėl šios priežasties visuomenė visada mėgo azartinius žaidimus. Pavyzdžiui, Aleksandras Makedonietis rūpinosi, kad jo kariai būtų azartiški, nes manė, kad tokie kariai geresni. Naujajame Testamente Kristaus nukryžiavimas irgi susijęs su azartiniais žaidimais – romėnų kareiviai meta kauliukus, kam po nukryžiavimo atiteks Kristaus drabužiai. Azartinių žaidimų istorija labai ilga, todėl galima manyti, kad jie patenkina kai kuriuos žmogaus poreikius.

Problema atsiranda tada, kai poreikis lošti tampa nekontroliuojamas ir žmogus nebesupranta, ar jis tiesiog leidžia laiką, ar jau yra paveiktas reklamos ir lošimas tampa gyvenimo būdu. Galima išskirti tris lošėjų tipus. Pirmas – laisvalaikio lošėjai, kurie labai gerai suvokia, ką daro. Jie lošimą supranta kaip pramogą, žino, kiek pinigų gali išleisti. Išleidę pernelyg daug, tokie lošėjai kurį laiką azartinių žaidimų nežais. Taip pat yra probleminių lošėjų, kurie save kontroliuoja prasčiau. Tikroji problema – patologiniai lošėjai. Vis dėlto, palyginti su kitomis priklausomybėmis, nuo lošimo priklausomų žmonių nėra daug.

– Lietuvoje prašymų neįleisti į lošimo namus yra daugiau nei 4,2 tūkst.

– Šį skaičių vertinčiau kiek kritiškai. Iš šio sąrašo nėra išbraukiami žmonės, kurie jau atsikratė priklausomybės. Tarkime, žmogus prieš dešimt metų parašė prašymą neįleisti jo į lošimo namus, bet jis tebėra tame sąraše, nors galbūt jau seniai nėra patologinis lošėjas.

– Bet ne visi, turintys problemų dėl lošimų, rašo tokius prašymus?

– Taip. Kartais būna postūmis iš šalies. Vis dėlto skaičius yra apibrėžtas, todėl jį galima gretinti su minėtais 4 tūkst. Alkoholikų skaičius irgi nėra visiškai tikslus, bet jų Lietuvoje gali būti apie 150 tūkst. Matome tikrai skirtingą priklausomybės mastą, todėl galima teigti, kad kai kurie lošimai yra palyginti saugi laisvalaikio praleidimo priemonė. Įdomu, kad visuomenė tarsi nepastebi, jog atsiranda naujų problemų, kurios sąlygiškai blogai reguliuojamos, pavyzdžiui, lošimai internete. Neseniai priimti įstatymai leidžia lošimus internete, o ten, nors yra mygtukas „nuo 18 metų“, bet, kaip ir į pornografinius puslapius, be didesnių problemų gali patekti ir paaugliai.

– Ar galima lyginti priklausomybę nuo lošimo su priklausomybe nuo alkoholio ar narkotikų?

– Taip, bet lošimas nesukelia cheminės priklausomybės, o tabakas, kokainas, alkoholis keičia ne tik žmogaus sąmonės būseną, bet ir organizmo cheminę būklę. Azartas yra natūrali būklė – juk visi sergame, kai žaidžia mėgstama komanda. Labai džiaugiamės dėl jos pergalių ir liūdime dėl pralaimėjimų.

– Problema yra psichologinės pagalbos prieinamumas, ypač mažuose miestuose.

– Sutinku. Vis dėlto įveikti priklausomybę nuo lošimo lengviau nei chemines priklausomybes. Tačiau problema ta, kad nėra vienos krypties ir pagalbos metodo, nes priklausomybė nuo lošimų gali būti nulemta daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, priklausomybės nuo azartinių žaidimų priežastimi gali būti sutrikęs savęs vertinimas, iš vaikystės likęs menkavertiškumo kompleksas. Tada atsiranda fantazijų apie savo didingumą, visagalybę – tai gali žmogų pastūmėti lošti.

Būna ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, santykiai su tėvais. Labai dažnai motinos jautrumo stoka gali nulemti tam tikras elgesio formas, kurios pasireiškia žmogui jau užaugus. Įtakos gali turėti ir negebėjimas valdyti savo jausmų. Įtampa, nerimas, atsirandantis susidūrus su įvairiais gyvenimo sunkumais, gali tapti postūmiu lošti.

Daug lošėjų mano, kad laimėjimas jau artėja. Tokią iliuziją palaiko ir lošimo organizatoriai – dar truputėlį pažaisk, ir tada jau laimėsi (nors akivaizdu, kad matematika nerodo jokios artėjančios pergalės). Gali būti daug laimėjimų iš eilės, bet po jų sekti daug pralaimėjimų. Vėliau atsiranda klaidingas tikėjimas, kad galima kontroliuoti situaciją, jog yra geros dienos, skaičiai ir t. t. Tarkime, vaikinui nusišypsojo mergina, ir jis mano, kad ši diena jam sėkminga, tad gerai seksis visur. Tačiau akivaizdu, kad pasaulis sutvarkytas truputį kitaip.

– Ar Lietuvoje daug žmonių lošia azartinius žaidimus?

– 2013 m. „Vilmorus“ atliko apklausą. Joje buvo apklaustas reprezentatyvus žmonių skaičius. Apklausos duomenimis, internete lošia 3 proc., kazino ir lošimų automatuose – 2 proc., o išvis nelošia 94 proc. žmonių. Tačiau labai tikėtina, kad tie 94 proc. žmonių pamiršo, jog loterijos irgi yra lošimas.

– Galbūt žinote būdų, kaip atkalbėti žmogų nuo lošimo?

– Manau, kad galima užduoti klausimą: ką jūs darytumėte, jei iš dangaus nukristų milijardas eurų? Žmogus dažniausiai mini namą, automobilį, pažada padėti giminaičiams. Dažnai jis nesugalvoja, kaip išleisti bent procentą tokios sumos. Žinoma, dalis žmonių turi idėjų, kurias norėtų realizuoti, ir jiems net milijardo gali būti mažai.

Bet daugeliu atvejų paaiškėja, kad žmogui didelės sumos pinigų nereikia – jis sako, kad padės pinigus į banką, ir tegu auga procentai. O milijardas lyg ir reiškia, kad pinigų jau yra pakankamai ir procentų auginti nebereikia – tik imk juos ir naudok. Panašiai nutinka turintiems priklausomybę nuo lošimų – žmogus nori turėti pinigų, bet nežino, kam jam to reikia. Kad toliau loštų? Bet juk jis vis tiek tuos pinigus vėliau praloš. Galbūt tai vienas iš kognityvinės terapijos klausimų – ką jūs veiksite su pinigais, jei laimėsite? Atiduosiu skolas, ką nors nupirksiu mylimai moteriai – tas suprantama. Bet kas toliau? Ne visiems, bet kai kuriems tokie klausimai padeda atsikratyti priklausomybės.

– Visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į lošimo namus – jie netgi lyginami su viešnamiais. Ar toks požiūris objektyvus?

– Manau, į šią problemą reikėtų žiūrėti kiek įmanoma objektyviau. Informacijos trūkumas sukuria ne itin pageidaujamą reiškinį, kad Lietuvoje teisinis reguliavimas ne visiškai atitinka galiojantį kitose ES šalyse. Kai kurios sritys Lietuvoje pernelyg reguliuojamos, kitos, pavyzdžiui, internetiniai lošimai, – pernelyg laisvos.

Azartinių lošimų būna įvairių. Pavyzdžiui, bingo salonai. Tai buvo veikiau socialinis žaidimas. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus juose smarkiai prasiloštų. Šiandien tokių salonų nebėra, bet jie galėtų būti priklausomybės nuo lošimų prevencija. Kuo daugiau apie lošimus žinosime, tuo mažiau klaidų darysime.