Naminiai gyvūnai – ir pramoga, ir nauda vaikams

Gyvūnų terapijos pradžia

Mokytoja pastebi, kad pirmasis augintinio teikiamą naudą vaikams nustatė ir aprašė psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas.

„Psichoterapijos seansų metu jis dažnai būdavo su savo čiau čiau veislės šuniu vardu Džofi. Iš pradžių šuo buvo kambaryje kaip paguoda psichoanalitikui, kuris teigė, kad jis labiau atsipalaiduoja, kai šuo šalia. Tačiau netrukus psichoanalitikas pastebėjo, kad šuns buvimas padeda ir pacientams jų terapijos seansų metu. Labiausiai tai buvo juntama seansų su vaikais ir paaugliais metu. Kai šuo būdavo kambaryje, pacientai atviriau kalbėjo apie skaudžius dalykus. Teigiami rezultatai buvo stebimi ne tik bendraujant su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais“, – pasakoja Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo  mokyklos „Eureka“ mokytoja.

Vis dėlto gyvūnų terapijos pradininku laikomas kitas žmogus – vaikų psichiatras Borisas Levinsonas. „Jis pirmasis garsiai prabilo apie gyvūnų teikiamą naudą Amerikos psichologų asociacijos susitikimo metu Niujorke“, – atkreipia dėmesį mokytoja.

Svarbus gyvenimo etapas

Gyvūnas daro didžiausią teigiamą poveikį vaiko savigarbos formavimuisi iki dešimties metų. Vaikystė ir paauglystė yra labai svarbūs gyvenimo etapai, kurie gali nulemti ar prisidėti prie sveikatos kokybės, emocinės gerovės, mokymosi ir elgesio formavimosi.

Vaikui pradėjus kalbėti, augintiniai tampa pačiais geriausiais klausytojais, nes jie neišsako kritikos, nepaiso istorijos nuoseklumo ar kalbos kultūros klaidų.

Santykiai su kitais yra vienas pagrindinių vaiko ir paauglio vystymosi veiksnių. Mokytojos Lauros teigimu, daugėja atliktų tyrimų, kurie įrodo, kad naminių gyvūnėlių ir vaikų ryšys gali turėti teigiamos įtakos vaikų ir paauglių vystymuisi.

Vienas tokių tyrimų buvo atliktas Nyderlanduose, Utrechto universitete. Jis parodė, kad augintinis daro poveikį vaiko savigarbai. Vaikai, turintys naminį gyvūną, yra linkę teigiamai vertinti save ir juos supančias gyvenimo sąlygas, lengviau priima kritiką. Nustatyta amžiaus riba, iki kurios gyvūnas kompanionas daro didžiausią teigiamą poveikį vaiko savigarbos formavimuisi, – iki dešimties metų.

Laura teigia, kad yra įrodyta, jog vaikai, kurie vaikystėje yra prisirišę prie savo augintinio, gali turėti naudos dėl ilgalaikio atsparumo depresinėms emocijoms. „Augintinis leidžia vaikui užimti tam tikras pareigas šeimoje ir jaustis svarbia jos dalimi. Gyvūnas padeda kovoti su vienatvės jausmu“, – vardija pranašumus pedagogė.

Ugdo kalbą ir emocinį intelektą

Vaikų raidos ir šeimos santykių specialisto, daktaro Roberto H.Poresky teigimu, augintiniai gali palengvinti kalbos įsisavinimą ir potencialiai pagerinti vaikų verbalinius įgūdžius. Taip gali nutikti dėl to, kad gyvūnas yra vaiko kompanionas, kuris yra kantrus mažojo klausytojas.

„Nepriklausomai nuo vaiko gebėjimo bendrauti, augintinis linkęs reaguoti į visus vaiko skleidžiamus garsus. Gyvūnai veikia kaip patrauklus akstinas ir skatina mažų vaikų žodinį bendravimą. Mažieji bando atkreipti augintinio dėmesį pagyrimais ar įsakymais, stengiasi pakartoti suaugusiojo duotas komandas augintiniui. Vaikui pradėjus kalbėti, augintiniai tampa pačiais geriausiais klausytojais, nes jie neišsako kritikos,  nepaiso istorijos nuoseklumo ar kalbos kultūros klaidų. Todėl mažieji gali reikšti savo mintis laisvai, nesidrovėdami. Vis labiau populiarėja skaitymo užsiėmimai augintiniams, vaikams, turintiems skaitymo sunkumų, – tai viena iš alternatyvų daryti pažangą šioje srityje. Naminiai gyvūnai nesmerkia, nesijuokia ir leidžia skaityti vaikui jam patogiu skaitymo tempu. Be to, glostant gyvūną sumažėja patiriamas stresas“, – remdamasi Roberto H.Poresky įžvalgomis teigiamą augintinio naudą pristato mokytoja Laura.

Švedijoje, Geteborgo universitete, atliktas tyrimas su 4–5 metų vaikais patvirtina augintinių teikiamus pranašumus. Tyrimas parodė, kad šunų ir kačių turėjimas padeda ugdyti emocinį glaudų ryšį su mažaisiais išminčiais. Tai tampa bendru įpročiu ir malonia dienos rutinos dalimi. Mintimis apie mano minėtą šuniuką 2–6 metų atradėjai linkę dalytis ne tik su mokytoju, bet ir su klasės draugais. Pastebėjau, kad šis metodas taip pat ugdo empatiją: paslaugumą, rūpestingumą ir atsakomybės jausmą. Kartu yra skatinamas etiškas požiūris į gyvūnus ir gamtą“, – mintimis dalijasi pedagogė.