Knygų skaitymas malšina žinių alkį ir gydo sielą

– Kokią naudą žmogui teikia knygų skaitymas?

– Mums reikėjo ir reikės knygų. Skaitydami išmokstame geriau pažinti pasaulį ir save patį, gauname profesinių žinių, praturtiname savo kalbą naujais žodžiais, gražiais posakiais. Skaitymas priverčia sukoncentruoti dėmesį, atplėšia nuo stresą keliančių minčių – tai jau gerai. Jis gali išlaisvinti iš prietarų, klaidingų įsitikinimų, padidinti savivertę ir pagerinti socialinio bendravimo įgūdžius. Vienaip veikia mokslinė literatūra, kitaip – grožinė. Svarbiausia – visos knygos mus augina.

Pastebiu tendenciją: pastaruoju metu daug kas siekia būti kitų žmonių charakterių, elgesio, emocinių būsenų, gyvenimų ekspertais. Kiekvienas žmogus ir jo gyvenimas unikalūs, tad galime padaryti daug klaidų, vertindami žmogų pagal tai, ką jis skaito laisvalaikiu. Geriau paklauskime žmogų, kuo jį papildė, kaip jį paveikė perskaityta knyga.

– Ar spausdintos, elektroninės, įgarsintos knygos lygiavertės?

– Jei skaitytoją maloniai veikia spausdintos knygos kvapas, verčiamų puslapių čežėjimas, jei ji mielesnė akims ir maloniai šilta, be abejo, reikia rinktis ją: bus intymesnis skaitytojo ir skaitomo teksto ryšys, skaitant iškils daugiau prisiminimų, kils daugiau idėjų, didesnė netikėtų naujų supratimų tikimybė. Kiti labiau nori skaityti elektronines knygas: šiuo atveju elektroninė knyga lygiavertė spausdintai. Vis dėlto, noriu atkreipti dėmesį į vieną pavojų: skaitydami iš elektroninių prietaisų dažniausiai skaitome greičiau, gaudome reikalingą informaciją, tad skaitymas praranda emocinių ir individualių išgyvenimų gelmę. Nusilpus regėjimui, išgyvenant vienatvę, įgarsintos knygos kur kas patrauklesnės.

– Kaip skirtingo turinio knygos veikia žmogaus psichiką?

– Grožinė literatūra kitaip veikia žmogaus smegenis negu mokslinė ar fakto literatūra. Menas suteikia mums galimybę nebūti labai rimtiems, užsiprogramavusiais kokiai nors veiklai – mumyse mažėja susikaustymo, atsipalaiduojame, išgirstame save pačius.

– Kas yra biblioterapija? Ar ji senai žinoma ir taikoma Lietuvoje?

– Sovietmečiu Lietuvos kurortologai žinojo, kas yra biblioterapija. Prieš dvidešimt metų pradėjome daugiau kalbėti apie interaktyviąją biblioterapiją / poezijos terapiją. Biblioterapija reiškia literatūros skaitymą ir skaitančiojo atsivėrimą raštu ir žodžiu skaitymo sužadintų jausmų tema, siekiant suprasti asmenines egzistencijos problemas, išsilaisvinti iš skausmo. Biblioterapija padeda atrasti kelią, kuriuo eidamas žmogus gali spręsti daug psichologinių problemų: gimsta viltis, skaidrėja, šviesėja jausmai, gerėja santykiai su kitais žmonėmis, atrandama gyvenimo prasmė. Procesai susiję su asmenybės vystymusi ir sveikata.

Biblioterapija gali būti edukacinė, skatinanti asmenybės vystymąsi, ir klinikinė, skirta sergantiesiems viena ar kita liga. Gebėjimas matyti ir jausti gyvenimo prasmę – būtina geros sveikatos prielaida.

– Yra skirtingų biblioterapijos metodų: vedami grupiniai seansai, knygos skaitomos su terapeutu ir savarankiškai namuose...

– Biblioterapijos mokykla ne viena. Kai kurie specialistai esminį dėmesį sutelkia į knygą – laiko ją didžiausiu gydomųjų galių šaltiniu, kitiems svarbu kliento bendravimas su literatūra, terapeutu ir kitais grupės dalyviais. Vieni sudarinėja gydomųjų knygų sąrašus, kuriuose – tiek grožinė literatūra, tiek savipagalbos knygos, siūlo kylančias mintis aprašyti dienoraštyje, o kiti skaito tekstą grupėje, vėliau aptaria, skatina rašyti, pateikdami terapinio ar kūrybinio rašymo užduotis. Būna patologijų, kada žmogus nepajėgus sukoncentruoti dėmesio ir skaityti – tokiu atveju skaitome vieną eilėraštį kartu. Kartais biblioterapeutai rekomenduoja skaityti knygas namuose, o susitikimo metu skaitomos tik ištraukėlės ir kalbamasi. Terapeutas reikalingas, kad įgalintų išgyventi ir suprasti tuos jausmus, kuriuos sužadina skaitomas turinys, kad padėtų protu ir širdimi pamatyti, kaip būtų galima toliau gyventi.

Mes visi patiriame nesėkmių bendraudami, kartais nusiviliame, išgyvename emocinę įtampą, bet tai – ne liga, ne trauma. Biblioterapijos metodai gali būti panaudojami mūsų pačių dvasinio tobulėjimo, sveikatos stiprinimo tikslais, bet terapijos tikroji paskirtis padėti išgyvenusiems traumas, sergantiems depresija, onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis.

– Ar biblioterapija efektyvi visiems be išimties žmonėms?

– Veiksminga, jei žmogus tiki šia terapija, jei ateina savo noru, jei jis normalaus intelekto ir pajėgus suprasti kalbą. Yra atskirų metodikų, skirtų dirbti su žmonėmis, kuriems diagnozuota demencija. Bet ką mes vadiname veiksmingumu? Vėžio metastazės neišnyks, jei mes skaitysime eilėraščius ir rašysime, bet žmogaus nuotaika gali pagerėti, o imunitetas sustiprėti. Pirmas sveikimo požymis gali būti prasiveržusios ašaros, leidimas sau išgyventi užgniaužtą jausmą. Kiekviena liga turi savo simptomus, jų silpnėjimas leidžia spręsti apie sveikatos gerėjimą: mažiau skausmo, mažiau astmos priepuolių, mažiau užsisklendimo.

– Ar poezijos ir prozos knygų skaitymo poveikis vienodas?

– Nesvarbu, ar poezija, ar proza. Svarbu, kad žmogus konkrečioje gyvenimo situacijoje gautų žinių, įkvepiančių gyventi. Eilėraštyje daugiau gyvenimo atspindžių negu prozos puslapyje, poeto emociniai išgyvenimai stipresni, tai labiau veikia skaitantįjį.

Jūratė Sučylaitė.

– Kaip išsirinkti knygą, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir gydytų?

– Jei mums kažkas įdomu, tai mes dar stiprūs, gal mums nereikia gydytis, gal mums reikia paprasčiausiai skaityti, mėgautis, bendrauti, dirbti, gyventi. Kai kalbame apie gydymąsi skaitant, tai turime žinoti, kad šis skaitymas turi būti lėtas, turime klausti savęs, ką asmeniškai man reiškia parašyta pastraipa, puslapis, kaip tai susiję su mano gyvenimu, kas įkvepia labiau tikėti savimi, kitais žmonėmis, gyvenimu, suvokti jo prasmę. Skaitant rekomenduojama rašyti dienoraštį.

– Patarkite, kokios knygos galėtų nuraminti padėtų atsipalaiduoti?

– Duoti visiems bendrą patarimą sunku – tai labai individualu. Kartais įmanoma atsipalaiduoti tiktai išrėkus, išverkus širdį slegiantį skausmą. Gera poezija gali paskatinti atverti širdį ir rašyti: išsakyti tai, kas susikaupę viduje, ir nurimti. Mokslinių žinių populiarinimo knyga tiks asmenų, sergančių ilgalaikėmis lėtinėmis ligomis, mokymui, kaip pažinti ligą ir kaip su ja gyventi. Grožinė literatūra kalbina mūsų asmenybės visumą, skatina gilesnį dialogą su savimi pačiu ir literatūros kūrinio subjektu. Kūrinys turi būti suprantamas ir atsakyti į neraminančius klausimus, suteikti vilties. Labai svarbu meniškumas – tokia knyga žymiai veiksmingesnė. Siūlyčiau iš naujo atrasti Vincą Mykolaitį-Putiną, Vytautą Mačernį, Henriką Nagį. O gal gali būti naudinga nestora Viktoro Franklio knygelė "Žmogus ieško prasmės"?

Biblioterapija žinoma senai:

• virš įėjimo į faraono Ramzio II biblioteką kabėjo lentelė: "Vaistai sielai";

• Senovės Graikijos mokslininkas, matematikas ir gydytojas Pitagoras savo praktikoje kartu su gydymu žolelėmis bei muzika naudojo literatūrą ir poeziją;

• Europoje šis terapijos būdas aktyviai buvo pradėtas naudoti Renesanso epochoje. Vienas Anglijos gydytojų savo pacientams primygtinai siūlė skaityti Miguelio de Cervanteso satyrinį romaną "Don Kichotas";

• XVIII a. biblioterapija buvo plačiai naudojama Europos psichiatrijos ligoninėse;

• tik XX a. pr. biblioterapija buvo pripažinta mokslu. Ji buvo aktyviai taikoma gydant žmones po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų;

• 1916 m. šios terapijos terminą sugalvojo amerikietis Samuelis McChordas Crothersas.