M. Kalnietis: vėliau suprasime, kad sidabro medaliai – didelė pergalė

Visą čempionatą Lietuvos rinktinę į priekį tempęs Mantas Kalnietis po finalo dvikovos su Prancūzija neslėpė nusivylimo, kad iki išsvajoto trofėjaus pritrūko vos vieno žingsnio, tačiau pripažino, kad sidabro apdovanojimas jaunai lietuvių rinktinei yra geras pasiekimas.

„Po finalinės sirenos buvo liūdna, bet po to susipratome, kad antroji vieta taip pat yra didelis laimėjimas ir reikia pripažinti – finale, kai reikėjo, prancūzai buvo stipresni ir mes nelabai turėjome šansų prieš juos laimėti“, – varžovų jėgą pripažino gynėjas.

– Kas labiausiai nepavyko ir ko trūko? – paklausėme M. Kalniečio.

- Rungtynių pradžioje lyg ir pristabdėme Tony Parkerį, tačiau leidome įsimėtyti Nicolasui Batumui. Jis pataikė sunkius metimus, o mes puolime nežaidėme agresyviai, dažnai pasitaikydavo skubotų metimų. Vėliau ir jų „centrai“ pradėjo pataikyti, Borisas Diaw įmetė, kitaip nei pirmose rungtynėse. Pataikė tie žaidėjai, iš kurių to nesitikėjome.

– Ar nepritrūko atsarginių žaidėjų indėlio?

– Negaliu sakyti, kad labai kažkas skiriasi tarp startinio penketo ir atsarginių žaidėjų. Startinis penketas būna kažkiek susižaidęs, bet vėliau ateina kiti žaidėjai, prideda energijos. Dabar jau nieko nepakeisi, visi atidavė tai, ką galėjo. Nemanau, kad dabar reikėtų kažką kaltinti, yra kaip yra.

– Ar bus laiko pailsėti?

– Tiksliai nežinau. Savaitgalį Maskvoje vyks Aleksandro Gomelskio taurės turnyras, tačiau klubas sakė, kad jame neturėčiau žaisti, ir pats norėčiau pailsėti. Dar tiksliai neaišku, bet po šio turnyro turbūt vyksiu į Krasnodarą.

– Viso čempionato metu Jonas Kazlauskas kalbėjo, kad reikia jums surasti minučių poilsiui, bet taip jų daug ir negavote...

– Iš tikrųjų tai dabar pailsėsiu. Aišku, lūpos išbertos, imunitetas nusilpęs, esu pervargęs, kelius skauda. Prieš šias paskutines rungtynes niekas negalvojo, kiek liko jėgų – visi atidavė viską, ką turėjo. Gaila, kad tas finalas nepavyko, bet palikome visas jėgas ir tik po kiek laiko suprasime, kad šis sidabro medalis yra didelė pergalė.

– Pačiam tai antrasis medalis su rinktine. Kuris brangesnis: 2010 metų pasaulio čempionato bronza ar šis?

– Sunku palyginti, abu labai brangūs. Turiu bronzą, sidabrą, tikiuosi, kad dar turėsiu galimybę ir auksą laimėti.

– Ar su šia komanda galima iškovoti auksą, tarkime, pasaulio čempionate?

– Be abejo, kad galima. Ypač žinant, kad du mūsų priekinės linijos žaidėjai Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas tik tobulės. Dar mūsų karta nėra tokia sena, gal kažkas išeis. Lietuvos krepšinis gal vienais metais yra geresnis, kitais – blogesnis, bet jis vis vien yra nacionalinė sporto šaka ir tikiuosi, kad dar bus medalių.