Ž. Savickas: yra planų A. Swarzeneggerį atsivežti į Lietuvą (interviu)

Kiek maisto galiūnas suvalgo per dieną? Kodėl nebėgioja krosų? Kodėl nešti vandens kupinus kibirus sunkiau nei tempti lėktuvą ar traukinį? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė Ž.Savickas. 40-metis atletas taip pat atskleidė, ar dalyvaus šių metų Seimo rinkimuose bei papasakojo, kokios moterys jam - mieliausios.

Visą pokalbį su svečiu skaitykite čia.

- Žydrūnai, kokios šalys diktuoja madas galiūnų sporte? Ar galima kalbėti apie kažkokias tendencijas, kad vienos šalies vyrai - labai stiprūs, o kažkurioje tokių nė su žiburiu nerasi?

- Tendencijos yra, bet jos kinta. Galiūnų sportas egzistuoja bene penkiasdešimt metų. Pradžioje dominavo JAV sportininkai, po to iniciatyvą perėmė skandinavai. Į Lietuvą ši sporto šaka atėjo nuo 1990 metų. Prisijungus Rytų Europos šalims, meistriškumu išsiskyrė Lietuva, Lenkija ir Ukraina. Visos jos turėjo labai stiprius atletus, pasaulio čempionus. Šiuo metu ukrainiečiams atsiliepė valstybės problemos ir jie pozicijas užleido, o Lietuva ir Lenkija viršūnėje išsilaiko. Kalbant apie amerikiečius, jie bene du dešimtmečius buvo dingę iš aukščiausių vietų, tačiau dabar sugrįžo ir vėl užima dominuojančias. Drauge su jais grįžo ir britai, kurie yra taip pat pastebimi. Keista, kad, pavyzdžiui, tokia didžiulė šalis kaip Rusija šiuo metu neturi aukščiausio lygio galiūnų. Lietuva taip pat turi kuo didžiuotis, yra viena iš pasaulines madas šioje srityje diktuojančių valstybių. Objektyviai vertinant, jei pasaulyje kaip ir anksčiau vyktų komandinis čempionatas, Lietuva turėtų dideles galimybes tapti čempione.

- Sportininko karjera neamžina. Kiek dar žadate tęsti savo žygdarbius? Ir, svarbiausia, ar matote, kas jus pakeistų?

- Varžybose dalyvauju jau 25 sezoną, bet puikiai suprantu, kad nieko nėra amžino. Jau kurį laiką planuoju tik vieną sezoną į priekį, o vėliau sprendžiu dėl kitų metų. Šiemet dėl ateities apsispręsiu tik po pasaulio čempionato Botsvanoje rugpjūtį. Jau dabar "Arnold Classics" varžybose JAV arba kitose tarptautinėse varžybose mane pakeičia mažeikiškiai broliai Vytautas ir Marius Lalai. Iš jaunų sportininkų daug vilčių teikia Martynas Brusokas, marijampolietis, žinomo galiūno Sauliaus Brusoko sūnus.

- Esate laimėjęs ne vieną prestižinį Arnoldo Swarzeneggerio turnyrą Amerikoje. Ar su šia garsenybe bendraujate ne tik per varžybas, gal turite planų organizuoti bendrą turnyrą ar kokį projektą? Koks Švarcas yra gyvenime? Ar toks pat kietas kaip ir filmuose?

- Jis ir gyvenime toks pat kietas kaip filmuose. Arnoldas - linksmas, komunikabilus žmogus, nepaprastai mėgstantis jėgos sportą. Bendraujame tik per varžybas, bet ne tik arenoje, o ir neformaliai, viešbutyje, prie pietų stalo. Pirmą sykį jo turnyre sudalyvavau 2003 metais ir iš viso startavau net 12-oje turnyrų. Laimėjau aštuonis ir dar keturis kartus tapau prizininku. Pastaraisiais metais jis yra nepaprastai užimtas žmogus, ne tik Holivudo garsenybė, bet ir politikas, tad apie bendrus projektus su juo nekalbėjome. Kita vertus, ką gali žinoti. Tiesą sakant, yra noras A.Swarzeneggerį pasikviesti į Lietuvą. Norime, kad jis pasidalintų savo patirtimi ir žiniomis. Manau, kad vieną dieną tai įvyks.

- Esate pasiekęs ne vieną pasaulio rekordą. Kokie rekordai jums pačiam atrodo įspūdingiausi, gal yra tokių, kuriuos pasiekęs nustebinote pats save?

- Vienas įsimintiniausių - Arnoldo turnyre 2014 metais atkeltas 524 kg svoris (štanga su ratais). Keista, kad tai padariau labai lengvai. Manau, kad tą dieną galėjau pakelti dar daugiau. Tačiau teko pereiti prie kitų rungčių. Vienas man asmeniškai mieliausių pasiekimų - rekordų serija rąstų kėlimo rungtyje. Nuo 2004 iki 2015 metų pagerinau pasaulio rekordą nuo 186 kg iki 228 kg. Procentaliai - tai didžiulis progresas, nes įprastai rekordai gerinami vienu dviem procentais ir pan. Be to, esu pasiekęs 14-ka Guinnesso knygos rekordų.

- Varžybose Lietuvoje vyrauja tradicinės rungtys - rąsto kėlimo, padangų ridenimo ar nešimo ir pan. O kokias labiausiai neįprastas rungtis esate išbandęs?

- Rungtys yra nusistovėję. Viena keisčiausių buvo Suomijoje. Dalyviams reikėjo žiemą lauke nešti kibirus vandens ir pripildyti saunos kubilą. Buvo labai ekstremali rungtis, nes slidinėjome, nuo ledėjančio vandens labai šalo rankos. Šiaip esu tempęs didžiulį inkarą, kitokius daiktus. Teko tempti ir lėktuvus, traukinius, ypač sunku buvo tramdyti laivą. Tai tarsi loterija, nes sėkmė labai priklauso nuo bangavimo, vėjo krypties ir t.t.

- Girdėjau, kad dalyvausite Hanza dienose. Kokia bus jūsų misija?

- Tomis dienomis, konkrečiau, gegužės 21 d. 13 val. Kauno senosios prieplaukos krantinėje, organizuojame rąsto kėlimo pasaulio čempionatą, į kurį atvyks visi stipriausi šios rungties atstovai iš viso pasaulio, įskaitant Pietų Ameriką, JAV ir Europą. Rengiuosi dalyvauti ir aš. Rinktinei su manimi atstovaus Vidas Blekaitis, Vytautas Lalas ir Saulius Brusokas. Tikimės, gražaus renginio. Kviečiame aktyviai palaikyti mūsų galiūnus kovoje prieš pajėgius konkurentus.

- Papasakokite prašau apie savo mitybą. Kiek per dieną maisto ir kokio suvalgote?

- Valgau 6 kartus per dieną. Kas dvi tris valandas. Viena porcija nėra labai didelė. Iš viso per dieną suvalgau apie 5 - 6 tūkst. kalorijų. Dominuoja baltymai, angliavandeniai ir gerieji riebalai. Prieš varžybas mėgstu sukirsti gerą didkepsnį. Tikrai suteikia jėgos.

- Kaip sekasi jūsų įkurtam sveikatingumo klubui? Gal žadate keltis į Kauną?

- Sekasi puikiai, Vilniuje turime jau tris klubus, dar po vieną Molėtuose ir Klaipėdoje. Būtų smagu įkelti koją ir į Kauną,. Konkretaus projekto neturime, bet atsiradus įdomiam pasiūlymui, mielai jį apsvarstytume.

- Koks jūsų turnyruose Amerikoje laimėtų "Hummer" visureigių likimas? Kokia mašina pats važinėjate, turbūt didele?