Olimpietė D. Vištartaitė-Karalienė nesudegino tiltų sugrįžti į sportą

Slėgė nuovargis

Sprendimą sportininkės karjeroje padaryti pertrauką D.Vištartaitė-Karalienė paskelbė praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui po bronzinio pasirodymo Rio de Žaneiro olimpiadoje, kur irklavo porinę dvivietę kartu su Milda Valčiukaite.

Tačiau viename interviu Donata buvo pripažinusi, kad minčių bent laikinai iškeisti irklavimą į kokią nors kitą veiklą buvo anksčiau prieš 2016-ųjų žaidynes.

Kai Kauno irklavimo treneriai atvyko į mūsų mokyklą ieškoti vaikų, norinčių vasarą praleisti sporto stovykloje, nė minutės neabejojau.

"Po dviejų olimpinių ciklų, alinančių treniruočių stovyklų jaučiu didelį fizinį ir psichologinį nuovargį, todėl nusprendžiau, kad reikia visiškai pakeisti gyvenimo būdą, – savo sprendimo motyvus laiške Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) vadovams aiškino sportininkė. – Sporto sistemoje vykstančios permainos taip pat neprideda optimizmo. Tai jokiu būdu nėra mano sprendimo esminė priežastis, tačiau viskas susideda. Dabar reikia pokyčių, o kas bus po kiek laiko, pamatysime. Visko gali būti."

D.Vištartaitė-Karalienė buvo viena iš Lietuvos sporto universiteto (LSU) absolvenčių, 2017-aisiais pasisakiusių už šios aukštosios mokyklos autonomiją (Švietimo ir mokslo ministerija siūlė prijungti LSU prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto).

Atkakli iki ašarų

Iš Šilalės rajono Gūbrių kaimo kilusi Donata pirmiausia susidomėjo lengvąja atletika.

"Šeštoje klasėje kūno kultūros mokytojas pasiūlė išbandyti bėgimo rungtis. Taip prasidėjo mano pažintis su sportu. Bėgdavau 800 ir 1 000 m. Tačiau tikrai nesvajojau, kad būsiu profesionali sportininkė. Kai Kauno irklavimo treneriai atvyko į mūsų mokyklą ieškoti vaikų, norinčių vasarą praleisti sporto stovykloje, nė minutės neabejojau. Kitą vasarą jau laimėjau jaunučių čempionatą ir sulaukiau kvietimo mokytis Kauno irklavimo mokykloje, – pasakojo D.Vištartaitė-Karalienė. – Irkluodama tiesiog mėgavausi tuo, ką dariau. Dabar suprantu, kad niekada nebūčiau pagalvojusi apie tokį kelią, jei visa aplinka nebūtų manęs skatinusi."

Duetas: Rio de Žaneiro žaidynių bronza – D.Vištartaitei-Karalienei ir M.Valčiukaitei. / V. Dranginio / LTOK nuotr.

"Donata – labai ypatinga: atkakli, užsispyrusi. Jeigu ką nusprendė, tikrai padarys ir tik labai gerai. Beje, ne vien sporte. Neeilinių rezultatų ji pasiekė tik dėl savo atkaklumo. Per treniruotes ji dirba iki ašarų, kovoja pati su savimi, kartais net pykdama", – sakė "Kauno dienai" olimpietę treniravęs Algirdas Arelis.

"Treneriai Nijolė Savickytė ir A.Arelis mane suformavo ne tik kaip sportininkę, bet ir kaip asmenybę. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau su jais. Jie man labai brangūs žmonės", – teigė geriausia 2016-ųjų Kauno sportininkė.

Lauks naujų pergalių

D.Vištartaitė-Karalienė per savo karjerą triumfavo irkluodama ir vienvietę, ir porinę dvivietę (su M.Valčiukaite) valtis.

Skambiausi vienvietininkės pasiekimai – 2010 ir 2011 m. pasaulio jaunimo (iki 23 metų) čempionatų auksas ir 2003 m. (iki 18 metų) bronza, 2012 m. Europos čempionato auksas ir 2011 m. bronza.

Donata su Milda aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose karaliavo 2013–2016 m.: tapo pasaulio, Europos, dukart – studentų universiados čempionėmis.

Bendražygės sprendimo laikinai nesportuoti nustebinta M.Valčiukaitė vėliau susėdo į valtį su kauniete Ieva Adomavičiūte ir 2018-aisiais iškovojo pasaulio čempionato aukso medalius, o pernai – kelialapį į Tokijo olimpiadą.

"Donata sakė, kad nori pailsėti, o pailsėjusi galbūt sugrįš. Džiaugiuosi, kad taip ir įvyko. Ji labai talentinga sportininkė, iškovojusi Lietuvai daug reikšmingų pergalių. Tikiu, kad netrukus jų bus dar daugiau", – sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

D.Vištartaitės-Karalienės kandidatūrą į olimpinių kandidatų sąrašą pateikė Lietuvos irklavimo federacija. Irkluotojai bus skiriama olimpinė stipendija.

Specialistė: 2014-aisiais Donatai įteiktas LSU diplomas – irkluotoja baigė kineziterapijos studijas. / lsu.lt nuotr.

"Vaikučiai paaugo, rankos atlaisvėjo. Vis dar myliu irklavimą, man jo reikia, – teigė D.Vištartaitė-Karalienė. – Prieš trejus metus valdė emocijos, buvo pykčio, skubos. Dabar į situaciją žvelgčiau kitaip. Dar prieš gerą pusmetį girdėdavau žmonių raginimus: taigi grįžk... Man suskambėdavo tarsi keiksmažodis. Tačiau viskas apsivertė labai staigiai, mintis apie irklavimą smogė it žaibas. Ją prisileidau, o ji manęs ir nepaliko. Aš grįžtu visiškai kitokia, negu išėjau. Dabar mano akys vėl dega, atrodo, iš naujo pamilau sportą. Per treniruotę supratau: esu ten, kur ir turiu būti, nors iš pradžių atrodė, kad galiu iš valties išvirsti. Tačiau akibrokštas neįvyko – puikiai jaučiuosi ant vandens."