LTOK atkūrimo 35-mečio šventėje – įkvepiantys sveikinimai ir istoriniai prisiminimai

Renginyje dalyvavo atkūrimo darbo grupės nariai, Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus, olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, pirmasis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.

1988 metų gruodžio 11 dieną 477 patriotiškai nusiteikę Lietuvos sporto, meno, mokslo bendruomenių atstovai trispalvės fone paskelbė atkuriantys Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. LTOK tuomet tapo pirmąja mūsų šalies organizacija, atsiskyrusia nuo Sovietų Sąjungos.

„Net paskelbus apie atkūrimą prieš akis dar buvo likęs ilgas kelias: atkurti pačią organizaciją, judėjimą, atstovauti Lietuvai. Nėra abejonių, kad per 35 metus Lietuvos vardas garsiai skambėjo visame pasaulyje. Džiaugiuosi ir gerbiu visus tuos, kurie prie šio judėjimo plėtros prisidėjo. Manau, tai yra vienas stipriausių paminklų nepriklausomos Lietuvos gyvenime“, – susirinkusiems istorinės LTOK atkūrimo darbo grupės nariams kalbėjo V. Adamkus.

Jo Ekscelencijos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimus perdavė patarėjas Paulius Baltokas. Jis atkūrimo grupės pirmininkui A. Poviliūnui įteikė istorinę Lietuvos vėliavą su šalies prezidento autografu.

„Prezidentas išlydi olimpinę delegaciją linkėdamas sėkmės, ragindamas nepasiduoti ir drąsiai bei, svarbiausia, garbingai atstovauti Lietuvai. Išlydėdamas įteikia dovaną – trispalvę, kad ji oriai plazdėtų ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.

Su LTOK bendraujame tiek aukšto meistriškumo, tiek labai svarbiu mažųjų fizinio aktyvumo klausimais. Tai irgi yra misija, be kurios neįsivaizduojamas LTOK. Organizacija, kuri prasidėjo kaip pirmas žingsnis nepriklausomos Lietuvos atkūrimui ir kuri vis dar yra tvirtas ramstis“, – sakė P. Baltokas.

Per 35 metus mūsų šalies sportininkai dalyvavo septyniolikoje žiemos ir vasaros olimpinių žaidynių, kur Lietuvai iškovojo 26 medalius.

„Džiaugiuosi, kad šiandien turime galimybę padėkoti tiems ryžtingiems žmonėms, prieš 35 metus priėmusiems šį drąsų sprendimą ir pagerbti tuos, kurių nebėra tarp mūsų. Kiekvienam sportininkui be galo svarbu atstovauti savo šaliai, ginti jos garbę. Pati kaip buvusi sportininkė puikiai pamenu jausmą, kai pagaliau gavome šią galimybę“, – sakė 2000 metais Sidnėjuje olimpinį auksą iškovojusi D. Gudzinevičiūtė.

LTOK vadovė svečiams įteikė specialiai šiai progai pagamintus Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, LTOK atkūrimo darbo grupės nario Kazimiero Motiekos vardo medalius.

LTOK 35-metis jo pirmajam prezidentui Artūrui Poviliūnui, ko gero, svarbesnis nei asmeninės sukaktys. Tai jam kadaise sukrito likimo kaladėlės iš sporto funkcionieriaus tapti vienu svarbiausių jaunos šalies sporto veidų, tampyti už ūsų Sovietų Sąjungos bosus, belstis į Tarptautinio olimpinio komiteto duris ir langus.

Kviečiame skaityti interviu su A. Poviliūnu.

– Kas davė pirmą impulsą Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo sąjūdžiui?

– Prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bangai, nuo jos neatsiliko ir sporto žmonės. Olimpinio medalininko Arvydo Juozaičio redaguotose „Sąjūdžio žiniose“ pasirodė nedidelė žinutė apie galimybę atkurti Lietuvos olimpinį komitetą. Paskui žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė „Sporto“ laikraštyje išspausdino įdomų straipsnį „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“ Kilo didžiulis furoras, redakcija sulaukė daugiau nei šimto tūkstančių žmonių parašų, raginančių atkurti Lietuvos olimpinį komitetą. Juk ne šie laikai, kai pasirašyti galima elektroniniu būdu – visi į „Sporto“ redakciją Gedimino prospekte siuntė popierinius laiškus – ištisus maišus. Į tą visuomenėje kilusį šurmulį negalėjo nereaguoti ir valdininkai – Valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas, kurio pirmininko pirmuoju pavaduotoju tuomet buvau. Komiteto kolegija nusprendė sukurti darbo grupę Olimpiniam komitetui atkurti. Buvau paskirtas jos pirmininku, į komandą galėjau rinktis ne tik sporto, bet ir meno, mokslo, kultūros žmones, kuriuos vienijo Sąjūdžio ir olimpinė dvasia.

Dirbome, telkėmės, bet buvo daug perturbacijų, nes laikai – įdomūs. Pirmieji olimpinį komitetą atkūrė latviai, tačiau pavadino jį laikinuoju – pabijojo elgtis radikaliau. Važiavome jų pasveikinti, dusyk Seulo olimpinis čempionas Gintautas Umaras moka latviškai, tad jis ir kalbėjo nuo mūsų delegacijos.

– Kaip jums šiandien atrodo, kodėl sporto žmonės taip greitai susitelkė?

– Neteisingai sakoma, kad sportas – ne politika. Sportas yra didžiausia politika. Taip bus, kol olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose apdovanojant nugalėtojus kils valstybių vėliavos ir bus giedami himnai. Juk visi nori būti aukštumoje. Nors prieš 35 metus ir anksčiau varžybose dalyvaudavome tik kaip Sovietų Sąjungos rinktinės nariai, visi matėme, kad tai lietuviai startuoja. Kas, kad kovoja ne su sava vėliava, žinojome, kad jie – mūsų. Tautinę dvasią jau buvo pažadinęs Sąjūdis.

1988-aisiais Seule Lietuvos sportininkai pasirodė nepaprastai gerai. Disko metikas Romas Ubartas, bėgikė Laimutė Baikauskaitė laimėjo sidabrą, dviratininkė Laima Zilporytė – bronzą, Arvydas Janonis ir Arminas Narbekovas tapo čempionais su futbolo rinktine, Valdemaras Novickis iškovojo auksą su rankinio, krepšininkė Vitalija Tuomaitė su komanda pelnė bronzą, net keturi krepšininkai – Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Šarūnas Marčiulionis – ne šiaip ant suolo sėdėjo, o buvo pagrindiniai SSSR rinktinės aukso kalviai, Gintautas Umaras tapo dusyk olimpiniu čempionu. Tad natūraliai visiems kilo mintis, kodėl mes negalime toliau žingsniuoti su savo vėliava. Jau turėjome patvirtintą himną – „Tautišką giesmę“, savo trispalvę, tad emocijų pagauti ir užsukome šį reikalą. Seulo olimpiečių pagerbimas vyko sausakimšuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose – ten pat, kur anksčiau surengtas Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas.

Tuometis „Žalgirio“ draugijos pirmininkas, LTOK atkūrimo darbo grupės narys Vytas Nėnius surinko parašus iš visų partijos ir vyriausybės vadovų – kaip vadindavome, politbiuro narių. Už teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse su savo vėliava pasirašė visi, tiesa, paskui svarbiu momentu dėjo į kojas (šypteli). Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas Olimpiniam komitetui įkurti buvo numatytas gruodžio 11 dieną, bet prieš tai su kitų respublikų sporto vadovais buvome iškviesti į išplėstinį SSRS olimpinio komiteto plenumą Maskvoje.

Važiuoti ten turėjo Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis ir legendinis krepšininkas Stanislovas Stonkus. Motiekaitis vykti negalėjo, tad pasiuntė mane, savo pavaduotoją. Pagrindinis plenumo tikslas buvo pasmerkti latvių akibrokštą – jų atkurtą komitetą, nors ir laikinąjį.

„Kas ir būtų, jei, pavyzdžiui, atskiros Kanados provincijos sugalvotų savarankiškai dalyvauti žaidynėse?“ – grūmojo iš tribūnos. Teoriškai tą leido Sovietų Sąjungos konstitucija, bet latviai ir toliau buvo smerkiami, kaltinami separatizmu, didžiosios valstybės olimpinio sąjūdžio žlugdymu. Latvijos laikinojo olimpinio komiteto vadovai į salę įleisti nebuvo, nes jie – tiesiog visuomenininkai, o aš, kadangi buvau ne tik Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės vadovas, bet ir funkcionierius, patekau. Atsisėdau pirmoje eilėje priešais Sąjungos sporto komiteto pirmininką Maratą Gramovą ir komunistų partijos propagandos ir agitacijos sektoriaus vedėją Aleksandrą Gončiarovą. Pasiprašęs žodžio pasakiau, kad pritariu Latvijos olimpinio komiteto atkūrimui, pridūriau, kad tą patį rengiamės padaryti ir mes – atvežiau jiems kvietimą į gruodžio 11-osios suvažiavimą, kuriame turėjome spręsti dėl Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo. Ir tą kvietimą padėjau ant stalo.

– Koks įžūlumas!

– (juokiasi) Buvau jaunas, dabar gal taip nepasielgčiau?.. Gramovas sumišo, o Gončiarovas ėmė griaudėti: „Partinį bilietą – ant stalo! Padorioje draugijoje tokiems separatistams – ne vieta!“ Pasigirdo audringi plojimai. Pagalvojau: dabar gali mane susemti. Viskas baigėsi laimingai, nors žinojau, kad jau skambinama į Lietuvą ir pasakojama apie mano poelgį. Paskui, kai ir kitos respublikos atsiskyrė, tuos pačius žmones, kurie tada Maskvoje iš manęs tyčiojosi, maišė su žemėmis, sutikau ne vienose olimpinėse žaidynėse jau kaip atskirų valstybių sporto vadovus…

Buvo visokių svarstymų, diskusijų, kaip elgtis toliau, bet gruodžio 11-ąją, kaip ir planuota, tuomečiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno suvažiavimas įvyko. Susirinko apie 500 delegatų. Paskutinę akimirką buvo perspausdinamos akreditacijos, nes bijodami, kad mus, norinčius įkurti Lietuvos olimpinį komitetą, užtrumpins, jį pervadinome pagal 1924-aisiais veikusią Lietuvos sporto lygą, kuri į Paryžiaus žaidynes išsiuntė šalies futbolininkus ir dviratininkus. Renginys vadinosi „Suvažiavimas Lietuvos olimpinei lygai įkurti“. Patartas teisininko Kazimiero Motiekos, vėliau tapusio mano pavaduotoju, pagrindiniame pranešime būsimąjį Lietuvos olimpinį komitetą įvardijau abstrakčiai – „olimpine organizacija“, kurią atkurti mes turime teisę. Išėjęs į tribūną K.Motieka kreipėsi į susirinkusius: „Jaunime! Kokios dar abejonės? Mes privalome šiandien ir visiems laikams įkurti Lietuvos olimpinį komitetą!“ Tuo metu suvažiavimą praktiškai buvo galima baigti: apimti euforijos visi stojosi, šaukė – „Lietuva“, „Olimpinis komitetas“. Aš buvau išrinktas jo prezidentu. Tą patį gruodį mūsų delegacija išskrido į Australiją – Adelaidėje vykusias trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes.

– Norint patekti į olimpines žaidynes, įsteigti komitetą maža. Kelias į tarptautinį pripažinimą – irgi ne pats lygiausias?

– Iki pripažinimo reikėjo laiko. Rašėme laiškus į TOK būstinę Lozanoje – niekas neatsiliepdavo. Maskva neleidžia priimti, tai jie ir neskuba, nors, kaip vėliau paaiškėjo, TOK atakavo ir užsienio lietuviai, ir Lietuvos laisvės lyga. Po kokių pusės metų atėjo laiškas man, tiesiog Artūrui Poviliūnui, į namus. Jame – kvietimas atvykti į Lozaną. Paskambinau Latvijos ir Estijos komitetų vadovams: „Važiuojam kartu?“ Prisijungė. Atstovauti Lietuvai pakviečiau G.Umarą su R.Grinbergiene. Dar su sovietiniais pasais per Maskvą skridome į Ciurichą, ten mus susirado Šveicarijos žurnalistai, ėmė interviu. Tikėjausi, kad delegaciją priims TOK prezidentas Juanas Antonio Samaranchas, bet su mumis susitiko generalinis direktorius François Carrard’as ir atstovė ryšiams su nacionaliniais olimpiniais komitetais Anne Beddow. Kai jiems pradėjome aiškinti, jog buvome neteisėtai išbraukti iš olimpinės šeimos, siekiame nepriklausomybės, Carrard’as komentavo: „Čia – politika, mes nesikišame, kai jus okupavo, buvau dar mažas, po stalu trumpomis kelnėmis vaikščiojau.“ O mes jiems toliau dėstėme savo, girdėjosi latvių, estų, lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbos… Buvo 1990 metų vasario 15 diena.

Po Kovo 11-osios Lietuvos sportininkai atsisakė atstovauti Sovietų Sąjungos – svetimos valstybės – rinktinėms, komandos pasitraukė iš čempionatų. Nei latviai, nei estai to nepadarė. Tokie vieningi šiuo klausimu, ko gero, buvo tik mūsų sportininkai. Lenkiuosi jiems. 

Galiausiai rugpjūtį vėl sulaukėme TOK kvietimo atvykti. Važiuoti kartu pakviečiau K.Motieką, R.Grinbergienę, pakalbinome ir tuo metu Ispanijoje, Valjadolido „Forum“ komandoje, rungtyniavusį Arvydą Sabonį. Jis sutiko. Pamenu, pasveikinau Samaranchą praėjusio gimtadienio proga, įteikiau jam nemažą gintarą, sakydamas, kad jo forma primena liepsną, kuri degs, kai Lietuva dalyvaus olimpinėse žaidynėse (šypsosi). Jubiliatui dovana ir kalba, regis, patiko. K.Motieka, kaip teisininkas, sudėliojo taškus, pasiūlė steigti komisiją, kuri spręstų mūsų reikalą, nes mes norime dalyvauti žaidynėse. Vėliau neformalaus susitikimo metu prie stalo šalia Samarancho atsisėdo Sabonis – didelis žmogus, visų gerbiamas olimpinis čempionas.

„Prezidente, sportininkai nenori atstovauti Sąjungos rinktinei, reikia šitą reikalą spręsti“, – sakė jam Arvydas. „Suprantu, kad rinktis gali tokie kaip tu, kurie žaidžia užsienyje. O ką daryti kitiems?“ – perklausė šis. „Jie irgi nenori atstovauti Sovietų Sąjungai“, – patikino Sabas. A.Sabonis buvo tas, kuris tiesiai šviesiai viską išdėstė pačiam Samaranchui. Be to, ispaniškai, nes jau buvo išmokęs kalbą. Tai tuomečiam prezidentui darė įspūdį. Ledai sprendžiant Baltijos šalių olimpinę bylą pamažu pajudėjo.

1991-ųjų rugsėjo 18 dieną TOK pakvietė į Berlyną, Vykdomojo komiteto posėdį, – mus priėmė de facto. Kad narystė įsigaliotų de jure, reikėjo visų TOK narių sprendimo. Buvo išsiųsti laiškai, kai suėjo atsakymai, lapkričio 11-ąją oficialiai tapome olimpinės šeimos nariais. Kitų metų vasarį jau vykome į Albervilio žiemos olimpines žaidynes.

– Kaip spėjote joms susiruošti?

– Gerai, kad pirmosios žaidynės – žiemos, nelabai ką ir turėjome ruoštis. 1988-ųjų Kalgario olimpinei čempionei slidininkei Vidai Vencienei simboliškai buvo išduotas pirmasis lietuviškas pasas. Neseniai pažiūrėjau nuotraukas, kuriose į olimpinio kaimelio aikštę prisistatyti renkasi delegacijos, reprezentuojančios šalis, – po 40–50 atstovų. Mūsų spaudos atstovė Grinbergienė nufotografavo mane vieną, giedantį Lietuvos himną. Čiuožėjai, slidininkai ir biatlonininkai gyveno gal devyniasdešimties kilometrų atstumu vieni nuo kitų, tas atstumas įveikiamas kalnų keliais. Delegacijos vadovai – dar kitur. Nuvažiuodavome pažiūrėti varžybų, po to – visą dieną atgal. Neturėjome pinigų, reikiamo inventoriaus, bet Vida Vencienė, grįžusi po gimdymo, iškovojo 11 vietą. Pamenu, buvome lyg nusiminę, kad žemai. O dabar, jei kas iš slidininkų taip pasirodytų, sakytume – stebuklas.

Aprengti sportininkus padėjo ir rėmėjai, ir garsus japonų dizaineris.

Alberviliui paradinę aprangą sukūrė tuomet jauna dizainerė Jolanta Talaikytė. Į tas žaidynes kaip komandos gydytoją buvome pasikvietę Amerikos lietuvį chirurgą Joną Domanskį. Jam vis buvo neramu, kaip gauti kostiumus vasaros žaidynėms Barselonoje. Mums tai neatrodė taip svarbu – juk svarbiausia, kad dalyvausime. Sportinę aprangą nemokamai parūpino „Adidas“, su kuria ryšius palaikė Umaras ir Janis Grinbergas. Domanskis parašė laišką į Japoniją ir  dizaineris Issey Miyake, kūręs aprangą Japonijos rinktinei, ir mums pasiuvo kostiumus atidarymo ceremonijai. Nemokamai. Beje, šie labai įdomūs mums nematyto audinio kostiumai atidarymo ceremonijoje buvo labai populiarūs, bene labiausiai fotografuojami. Kai juos dalijome, pirmiausia rūpinomės sportininkais. Man liko toks, kur kelnių guma – ties pažastimis (šypsosi). Neseniai TOK prašymu perdaviau šią išsaugotą aprangą Olimpiniam muziejui Lozanoje.

– Kaip LTOK prezidentas, dalyvavote net dvylikoje olimpinių žaidynių. Kaip, jūsų akimis, keitėsi Lietuvos veidas jose nuo tada iki dabar? Kas – į gera, kas galbūt šiandien jus liūdina?

– Gyvenimas nestovi vietoje, tad negali sakyti, kad anais laikais buvo geriau. Žinoma, idealizmas, emocinis fonas iš pradžių buvo toks, kokio nepasieksi ir nepakartosi. Šiandien galbūt pasigendu didesnio žiniasklaidos dėmesio Lietuvos olimpinei rinktinei, pasirengimui žaidynėms, kurios – jau ant nosies. Šiek tiek neramu, kad mūsų sukurta sporto sistema buvo išdraskyta, bet nenoriu kritikuoti, kad dabar kažkas blogai. Manau, ankstesnių rezultatų nepasiekiame, nes nėra visų sporto organizacijų vienybės, darbo dėl bendro tikslo. Norėčiau klysti.  

Bet, kai pagalvoji, kiek toli visuose lygmenyse mes pažengėme nuo tos sunkios pradžios! Jei tais laikais būtume turėję kažką panašaus, ką turime dabar, kokie būtų rezultatai!

– 24-eri metai prie LTOK vairo – juodas darbas ar dovana?

– Džiaugiuosi, kad man nuskilo tokia gyvenimo dovana būti vienu LTOK kūrėjų – susipažinau su žymiausiais kelių kartų Lietuvos politikais, mokslo ir kultūros veikėjais. Liūdna, kad tie žmonės vienas po kito išeina. Aš patekau į tą sūkurį būdamas jaunas, bet jau pažinojau didžiausius sovietinių laikų bosus, paskui dirbau su nepriklausomos šalies valdžia, signatarais. Olimpiniai „antpečiai“ leido sutikti daugybės užsienio valstybių, visus nepriklausomybę atgavusios mūsų šalies vadovus. Visko patyrėm. Bet svarbiausia, kad teko iš arti pažinti geriausius Lietuvos sportininkus, trenerius, specialistus, pasidžiaugti jų pergalėmis olimpinėse arenose.