Legionieriai Plungę ir šiurpino, ir juokino

Plungės "Olimpas" Lietuvos krepšinio lygos (LKL) padangėje tvykstelėjo lyg žaibas. Trumpai, bet labai ryškiai. Žemaitijos komanda galėjo pasigirti ir gerais rezultatais (1997 m. kovojo su Kauno "Žalgiriu" finale), ir įdomiais, savo pėdsaką lygos metraštyje palikusiais legionieriais. Tikėtina, kad jie būtų likę pernelyg neįsiminusiais krepšinio klajūnais, jei nebūtų atvykę į vos 23 tūkst. gyventojų turintį miestelį, kuriame sąvoka "ištirpti minioje" tiesiog neegzistuoja.

Mūsų dienraštis tęsia pažintį su garsiausiais LKL legionieriais. Šiandien jūsų dėmesiui – Plungės "Olimpo" legionierių nuotykiai Lietuvoje.

Naktiniai vizitai į policiją

"Policijos viršininką perspėjau, kad jei jo pavaldiniai dar kartą dėl sulaikyto Patricko Joneso man paskambins ketvirtą valandą nakties, – paduosiu juos teismą už ramybės trikdymą", – 14–15 metų senumo košmarus lyg šiandien prisimena LKL žaidusio Plungės "Olimpo" vyriausiasis treneris Genadijus Glikmanas.

Pats impulsyvumu garsėjęs strategas, prisiminęs juodaodžio žaidėjo dienas mažo Žemaitijos miestelio komandoje, šypsojosi – grasinimas padėjo: "Vadui įsakius, Plungės policininkai užtušavo mano telefono numerį ir su daug eibių iškrėtusiu legionieriumi iš Amerikos stengdavosi susitvarkyti patys."

1994 m. į "Olimpą" atvykus pirmiesiems amerikiečiams P.Jonesui ir Timothy Brooksui, linksmos dienos G.Glikmanui ir klubo direktoriui Egidijui Žiliui prasidėjo gana greitai.

"Timothy buvo ramus vaikinas iš prigimties. Nors jam Plungė buvo pirmoji stotelė Europoje, jis nepametė galvos, o Petras (P.Jonesą taip vadino visi plungiškiai – red. past.) jau prieš atvykdamas į Lietuvą buvo pagarsėjęs incidentais su Olandijos, Vokietijos, Turkijos teisėsauga ir šių šalių sirgaliais."

Tiesa, buvęs "Olimpo" komandos strategas paneigė sklandžiusias kalbas, kad kone kiekvieną savaitę turėjo keltis gelbėti neramios sielos auklėtinį. G.Glikmanas vaduoti P.Joneso važiavo tris ar keturis kartus iki tol, kol pagrasino vietos policijos vadovui.

Žemaitiško akcento neslepiantis dabartinis Palangos "Naglio-Adakrio" vyriausiasis treneris su šypsena prisimena tas naktis. "Direktorius E.Žilius, žinodamas, kad beprasmiška man gilią naktį skambinti į mobilųjį telefoną, ėmė gudrauti – skambindavo į laidinį, – bemieges naktis prisiminė G.Glikmanas. – Keldavausi manydamas, gal kokia bėda giminaičiams nutiko."

Netrukus paaiškėdavo, kad tas "giminaitis" – "Olimpo" Petras. "Direktorius prisipažino, kad tą laiką, kol prižadintas naktį pyktį išliedavau keiksmais, jis telefoną laikydavo atokiau nuo ausies, – juokėsi vėliau Rimanto Endrijaičio ir Valdemaro Chomičiaus asistentu tapęs G.Glikmanas. – Kai nurimdavau, E.Žilius pranešdavo tą patį: važiuojame iš policijos traukti Petro."

Plungiškiai erzino svečius

Dėl incidentų, kilusių, kai Plungėje pasirodė juododžiai krepšininkai, nemaža kaltės dalis tenka ir patiems plungiškiams, gal ir mačiusiems, tačiau nepratusiems prie kitos rasės žmonių. Iš didelės minios atsirasdavo "didvyrių", kurie banaliausiais angliškais žodžiais replikuodavo legionieriams.

"Pirmieji konfliktai kilo po to, kai Patrickas atsikirsdavo į provokacijas, – pasakojo G.Glikmanas. – Vėliau jis pats darė klaidų. Kartu su krepšininku aplankiau visus Plungės barus, restoranus, susitariau su banditais, kurių tuo metu buvo mūsų mieste, kad niekas jo nelies."

Ramybę užsitikrinęs P.Jonesas netruko pasijusti visagalis: "Kai pajautė, kad mieste turi užnugarį, pats pradėjo "rautis" – įžūliai elgtis. Tuomet mes, klubo atstovai, jo nebeužstojome ir pasiuntėme po šimts velnių."

Tramdė pulsiniais antrankiais

G.Glikmanas prisiminė beveik visus karščiausius konfliktus su teisėsaugininkais, kurie taip pat nebuvo šventieji.

"Kartą Petras stovinčiame išjungtu varikliu automobilyje su merginomis gėrė degtinę. Tuomet dar nebuvo įstatymų, draudžiančių viešojoje vietoje vartoti alkoholį. Blogai, kad taip elgėsi, tačiau tai ne baisiausia nuodėmė, – vieną pirmųjų incidentų prisiminė G.Glikmanas. – Policininkai, pamatę uliojantį krepšininką, ne pačiais gražiausiais žodžiais jį užsipuolė. Dėl žoddžio "negras" įsižeidęs Patrickas iššoko iš automobilio ir trenkė jiems "į ragus".

G.Glikmanas vėliau iš liudytojų sužinojo, kad policininkai užvirto ant krepšininko, uždėjo jam įstatymų draudžiamus pulsinius antrankius.

"Šie antrankiai skiriasi nuo paprastų tuo, kad kuo daugiau muistaisi – tuo daugiau užveržia kraujagysles. Iki tiek, jog žmogus praranda sąmonę, – savo žinias demonstravo treneris. – Suprantama, žmogus nebekontroliuoja savęs: gali vienaip ar kitaip pridergti kelnes."

Šlapiu tarpkoju P.Jonesą ir rado treneris pirmąjį kartą policijoje. "Aš už jį iš pradžių kovojau, – atsiduso nuoširdusis treneris. – Matydamas, kas nutiko Patrickui, supratau, jog buvo panaudoję tokius antrankius. Nors policininkai dievagojosi, kad ne, sakiau, kad viską užfiksuosiu, ir toks poelgis jiems lengvai nepraeis."

Pasižadėjo grąžinti blaivų

G.Glikmanas visą gyvenimą neužmirš antrojo, o gal trečiojo naktinio vizito komisariate. "Policininkai sutiko išleisti žaidėją, jei parašysiu pasižadėjimą, kad jį pristatysiu, kai reikės. Taip ir rašiau: "Aš, Genadijus Glikmanas, pasiimu Patricką Jonesą iš policijos komisariato, ir prisižadu jį jums grąžinti pagal pareikalavimą blaivų, – juokėsi tuomet tarp beveik dvimetrinio P.Joneso ir policininko įsispraudęs apie 170 cm treneris. – Jie virš mano galvos mosavo kumščiais, o aš, dešine ranka laikydamas policininką, kaire rašiau tą prašymą."

Dar labiau treneris pralinksmėjo prisiminęs, kad tas lapas su vištos raštu pateko į vietinį laikraštį.

"Aš ir taip negražiai rašau. O tokiomis sąlygomis, kai virš galvos griaudėjo žaibai, rašai kaire ranka trečią valandą nakties, reikia įsivaizduoti, kaip iš to lapelio juokėsi skaitytojai", – prisiminimais dalijosi strategas.

Nuodėmes atpirkdavo aikštėje

Visas nuodėmes P.Jonesas priversdavo pamiršti, kai išeidavo į aikštę. 1994–1995 m. sezoną amerikietis puolėjas, regis, surengė asmeninę dvikovą su taip pat sportinės drausmės ypatingai nepaisiusiu Kauno "Žalgirio" vidurio puolėju Gintaru Einikiu.

Aukštaūgiai varžėsi vienas paskui kitą gerindami pelnytų taškų rekordus (geriausias LKL pasiekimas iki šiol priklauso G.Einikiui – 61 taškas), o P.Jonesas pirmavo visoje lygoje pagal atkovotus kamuolius (12,7) ir liko antras pagal taškus (24,4). Be to, per karjerą Plungėje žemaitiškai pramokęs Petras tapo geriausiu "Legionierių" rinktinės žaidėju LKL Žvaigždžių rungtynėse.

Savo pavardes LKL metraštyje paliko ir kiti pirmieji "Olimpo" legionieriai iš kitos Atlanto pusės. T.Brooksas tą sezoną pirmavo pagal rezultatyvius perdavimus, o kitą sezoną atvykęs kanadietis Joey Vickery tapo geriausiu LKL snaiperiu.

Tačiau paskutines bene garsiausio "Olimpo" legionieriaus P.Joneso dienas Lietuvoje G.Glikmanas prisiminė su nuoskauda. "Prieš atkrintamąsias čempionato rungtynes su Kauno "Atletu" miestelio chuliganai žiauriai primušė Petrą. Kai pamačiau, man jo pasidarė labai gaila", – pasakojimą apie daug šunybių prikrėtusį, bet atlapaširdį žaidėją baigė G.Glikmanas.

Prakalbėjo dešimtis tūkstančių

Vėliau antruoju treneriu tapusiam treneriui teko susidurti ir su kitokio plauko krepšinio chuliganu. 1996–1997 m. Plungėje žaidęs Jerry Walkeris nuo Kalėdų iki sausio 31 d. telefonu prakalbėjo beveik 40 tūkst. litų.

"Jo sąskaita – 37 ar 38 tūks. litų – mus ne šokiravo, o užmušė, – tuomet visiškai nejuokingą istoriją prisiminė strategas. – Įsivaizduokite tokią sumą tais laikais."

"Žemaitijos Olimpu" jau besivadinusios komandos vadovai J.Walkerį įtarė machinacijomis. "Įtariame, kad jis kokioje nors malonių pokalbių telefonu linijoje turėjo draugą, su kuriuo grįžęs į Ameriką pasidalijo uždirbtu pelnu, – pagrindinę versiją, sklandžiusią po Plungę, įvardijo pašnekovas. – Mes manėme, kad jis tiesiog surinkdavo numerį ir palikdavo įjungtą liniją. Nes tiek prakalbėti buvo fiziškai neįmanoma."

Vis dėlto ilgi pokalbiai telefonu žaidėjui atsirūgo. Klubas, apmokėjęs telefono sąskaitą, krepšininkui pranešė, jog prie kasos langelio atsiimti atlyginimo gali nebevaikščioti...

Beribė baimė pramiegoti

Gera nuotaika G.Glikmanui grįžo, kai jis prisiminė tą patį sezoną Plungėje rungtyniavusį Willie Kelly, kuris trenerio asmeniniam muziejui paliko 53,5 dydžio sportinius batus.

"Kartą vyriausiuoju treneriu dirbęs Valdemaras Chomičius jį pagąsdino, kad už vėlavimus į treniruotes atleis iš komandos. Kitą rytą, atėję į "Minijos" salę, prietemoje pamatėme prie šildytuvo tūnantį kažkokį velnią. Tik įjungę apšvietimą pažinome, kad mūsų Willie kiurkso ant grindų. Pasirodo, jis, kad nepavėluotų, į salę atėjo kartu su valytoja."

Toli gražu ne milijonus uždirbdavęs W.Kelly paaiškino, kad nenorėtų prarasti darbo vietos.

Prisiminęs labiausiai atmintin įstrigusius legionierius, krepšiniui gyvenimą paaukojęs treneris atsiduso: "Šiandien mūsiškiai prikrečia dar didesnių šunybių. Tiesiog legionieriai labiau krisdavo į akis. Vienų darbeliai išlindo į viešumą, o kitiems pasisekdavo. Apie jų žygdarbius žino tik labai siauras žmonių ratas."