Ledo ritulio talentų kalvei talkina ir Suomijos specialistai

„Dukra nuolat stebėdavo mane žaidžiantį. Paskui ir pati stojo ant pačiūžų. Tikrai nereikėjo jos versti. Ledo ritulio treniruotėse Rugilė būdavo vienintelė mergaitė tarp berniūkščių, bet puikiai jautėsi ir stengėsi nenusileisti. Galiausiai ji pasiekė ir moterų rinktinės lygį“, – pasakojo L. Paražinskas.

Dabar jo dukrai, save atradusiai drabužių dizainerės specialybėje, ledo ritulys tapo labiau laisvalaikio pomėgiu. Tiesa, ji dažnai lazdą iškeičia į švilpuką, kad padėtų tėčiui treniruojant jaunąją kartą. Be to, rungtyniauja ir šalies moterų ledo ritulio čempionate.

L. Paražinsko ir bendraminčių įsteigta mokykla netrukus pradės skaičiuoti jau 15-ąjį sezoną. Apie jo artėjantį startą liudija ir šiuo metu renkamos naujos mažųjų ledo ritulininkų grupės, kurios rugsėjį pradės treniruotes su „Griunvaldo“ apranga. Galbūt būtent iš šių pipirų po daugelio metų užaugs naujasis Lietuvos Darius Kasparaitis ar Dainius Zubrus?

Pradžia: mažiausiųjų „Griunvaldo“ auklėtinių žingsniai ant ledo – kaskart vis tvirtesni. / ledoritulyskaune.lt nuotr.

– Privati krepšinio mokykla – gana įprastas reiškinys Lietuvoje. Kaip kilo idėja įsteigti ledo ritulio mokyklą? – paklausėme L. Paražinsko.

– Veiklą pradėjome dar 2010 m. Ledo rituliu domėjausi nuo mažens, nes esu augęs šios sporto šakos sostinėje Elektrėnuose. „Hockey Lietuva“ asociacijos iniciatyva mane paskatino surinkti vaikų grupes ir pradėti mokyti juos mūsų sporto šakos paslapčių. Vėliau buvo įvairių pokyčių, kurį laiką buvome prisijungę prie „Kaunas Hockey“ vyrų klubo. Šiam išnykus, vėl dirbame su „Griunvaldo“ vėliava. Šiuo metu mokykloje treniruojasi apie 50 vaikų, tarp jų ir 11 mergaičių.

– Kokio amžiaus jauniausi ir vyriausi jūsų auklėtiniai?

– Turime vaikučių nuo ketverių metukų, o kai kurie tėveliai atveda ir trimečių pipirų. Rimtesnės treniruotės prasideda maždaug nuo 7 metų, oficialiose Lietuvos vaikų pirmenybėse mūsų komandos dalyvauja amžiaus grupėse nuo 10 iki 12 metų. Ugdome ne tik berniukus, bet ir mergaites. Aš dar darbuojuosi su merginų komanda „Rebel Girls“, kuri jau trečius metus dalyvauja šalies moterų čempionate.

– Ledo ritulys – kontaktinis sportas, pasitaiko ir kietų susidūrimų, net ir išmuštų dantų. Gal jūsų treniruojamos žaidėjos pasipasakoja, kaip į jų gumbus ir mėlynes reaguoja jų artimieji?

– Tai yra pasenęs mitas, kad moterys ant ledo labai rizikuoja savo sveikata ar veido grožiu. Šiais laikais veiksmus griežtai reglamentuoja taisyklės. Moterų varžybose apskritai draudžiami gniuždymai prie borto, kur kontaktas būna kiečiausias. Net ir vyrų rungtynėse, kur aršių kovų labai daug, greitai užkardomi bet kokie susistumdymai, o muštynių tarp komandų, kokių matydavome anksčiau, dabar praktiškai nebūna. Už tai gresia ne tik diskvalifikacijos, bet ir piniginės baudos. Mums tai – brangus malonumas (juokiasi).

Įtaka: buvęs Lietuvos čempionas L. Paražinskas tebežaidžia mėgėjų varžybose, olimpinę sporto šaką pamėgo ir jo dukra Rugilė. / ledoritulyskaune.lt nuotr.

– Privilioti pusšimtį vaikų į ledo ritulio mokyklą – visai neprastas rezultatas. Kaip pavyksta konkuruoti ne tik su įvairiomis pramogomis, bet ir su Kaune itin populiariu krepšiniu ar futbolu?

– Tai iš tiesų rimtas iššūkis. Ledo ritulys Kaune, geriausiu atveju, yra penkta ar šešta sporto šaka. Jei vaikas ir susidomi sportu, jo žvilgsnis pirmiausia krypsta į jūsų išvardytas sporto šakas. Mums lieka tie, kuriuos traukia ledas. Be to, atsiliepia ir tam tikri istoriniai aspektai. Pavyzdžiui, Vilniuje yra daug rusų kilmės gyventojų, kurių tėvai ar seneliai žaidė ledo ritulį ar juo žavėjosi kaip nacionaline sporto šaka. Jie nori palaikyti tradicijas ir savo atžalas atveda į ledo ritulio treniruotes. Kaunas – lietuviškiausias miestas, tad čia karaliauja krepšinio „iš kartos į kartą“ tradicijos. Įdomu, kad prieškariu patys rusai važinėdavo į Lietuvą mokytis ledo ritulio pradmenų, kuriuos prieš šimtą metų iš Amerikos atvežė Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Mūsų privačiai mokyklai dar tenka konkuruoti ir su vadinamąja valdiška sporto mokykla „Startas“. Joje treniruotės daug pigesnės, nes dalį išlaidų dengia Kauno miesto savivaldybė. Pas mus viskas gula ant tėvelių pečių – ir ledo nuoma, ir išvykos į varžybas. Nėra lengva...

Sutartis su viena Suomijos akademijų atvers mums dideles galimybes mokytis.

– Kuo skiriatės nuo „valdiškų“ sporto mokyklų?

– Įprasta, kad tokios sporto mokyklos pirmiausia orientuojasi į rezultatus, medalius, finansavimo užsitikrinimą. Todėl neretai ir trenerių požiūris – atitinkamas. Su gabesniais vaikais jie dirba rimčiau, o kitus – pamiršta. Šie jaučiasi neįvertinti. Pas mus nėra antraeilių vaikų, visiems randame laiko treniruotėse, norime įskiepyti kokybiškus ledo ritulio pradmenis. Pirminis vaikų treniravimo etapas yra nepaprastai svarbus. Vaikystėje įgytus įgūdžius žaidėjai nusineša į jaunimo ir suaugusiųjų ledo ritulį. Jei nuo mažens bazinių elementų mokoma atsainiai, vėliau jų išmokti labai sunku. Būtent todėl pas mus dirba kvalifikuoti treneriai. Pavyzdžiui, ketverius metus mūsų mokykloje darbavosi buvęs Suomijos jaunimo rinktinės žaidėjas Konsta Kuusinenas. Dabar savo žiniomis dalijasi buvęs įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinių narys Benas Šilinskas. Daug su vaikais dirbu ir aš, taip pat keli padėjėjai. Ne mažiau svarbu, kad mes pirmiausia stengiamės auginti asmenybes. Net jei mūsų vaikai netaps ledo ritulio profesionalais, siekiame, kad jie užaugtų dorais ir veikliais žmonėmis.

Perspektyva: ledo ritulį pasirinkusios mergaitės turi galimybių ateityje papildyti komandą „Rebel Girls“. / ledoritulyskaune.lt nuotr.

– Ne pirmus metus kalbama, kad Lietuvoje labai trūksta ledo arenų. Ar jums ledo užtenka?

– Pagal sporto infrastruktūrą Kaunas – geriausias Lietuvos miestas. Nė viena mūsų šalies arena, išskyrus mūsų naująją Ledo areną, negali pasiūlyti iškart dviejų tokių kokybiškų aikščių treniruotėms ir varžyboms. Tačiau kyla kita problema. Pirmumą rinktis laiką aikštėse turi „Starto“ mokykla, o mes – derintis prie likusių valandų. Žinant, kad mėgstančių čiuožti Kaune yra daug, manau, būtų tikslinga neuždaryti ir senosios Ledo arenos Aušros gatvėje. Jei veiktų ir ji, tuomet ant ledo išsitektų visų žiemos sporto šakų mėgėjai ir profesionalai.

– Ar, neskaitant treniruočių, pats dar paimate į rankas ledo ritulio lazdą?

– Žinoma. Žaidžiu mėgėjų pirmenybėse Kauno „Bizonų“ komandoje. Tiesa, būnant 54-erių nėra lengva kitą dieną po rungtynių pakilti iš lovos, bet kol kas noro čiuožti pakanka.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Vasara ledo ritulininkams, matyt, ne sezono metas. Kada vėl kibsite į darbus?

– Net ir vasarą netinginiaujame. Dabar stovyklaujame su vyresniųjų vaikų grupėmis. Yra atvykęs specialistas iš Suomijos, kuris dalijasi savo žiniomis. Neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su viena Suomijos akademijų, tad mūsų auklėtiniams, treneriams atsivers didelės galimybės mokytis iš vienos stipriausių pasaulyje ledo ritulio mokyklų. Dabar renkame ir naujokėlių nuo 4 iki 10 metų grupes. Visiems, norintiems išmėginti mūsų sporto šaką, suteikiame net keturias nemokamas treniruotes. Darome viską, kad rugsėjį „Griunvaldo“ šeima pasitiktų dar gausesnė ir energingesnė.