Kasmet dešimtys moksleivių dalyvauja „Olimpinės kartos“ mokymuose ir išbando sporto komunikacijos bei sporto renginių organizavimo sritis. Viena jų – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazistė Aurelija Mikėnaitė.

Praėjusiais metais mokymuose dalyvavusi vienuoliktokė aktyviai įsitraukia ir į kitas LTOK olimpinio švietimo programos veiklas.

A. Mikėnaitė pasinaudojo išskirtine proga ir žurnalui „Olimpinė panorama“ pakalbino savo fizinio ugdymo mokytoją Ireną Vidžiūnienę. 27 metus gimnazijoje dirbanti pedagogė šiemet pripažinta viena iš penkių geriausių fizinio ugdymo mokytojų Lietuvoje. Jubiliejų šventusią pedagogę praėjusią savaitę LTOK būstinėje medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ pagerbė olimpinė čempionė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

„Mokytoja Irena mane žavi pozityvumu ir veiklumu, ji nuolat skatina nebijoti išbandyti naujų dalykų. Vaikus moko ne tik sportinių pratimų, bet ir stengiasi, kad kiekvienas mokykloje save kuo geriau pažintų. Būtent todėl pagalvojau, kad būtų įdomu susipažinti su mokytoja artimiau. Mūsų pokalbis buvo įkvepiantis, todėl džiaugiuosi šiuo interviu“, – sakė moksleivė.

– Šį darbą dirbate jau beveik 30 metų. Ar esate viena iš tų laimingųjų, kurie niekada nesigaili dėl pasirinktos profesijos? – A. Mikėnaitė paklausė pedagogės.

– Turbūt. Mano mama buvo mokytoja, tikiu, kad tai ir lėmė pasirinkimą. Įkvėpė ir mano pačios mokytojai, su kai kuriais jų iki šiol palaikau ryšį. Kadangi nuo paauglystės užsiimu orientavimosi sportu, svajojau būti geografijos mokytoja. Vis dėlto metus padirbusi vaikų orientavimosi sporto trenere supratau, kas širdžiai artimiau, ir jau kitais metais įstojau mokytis kūno kultūros dėstytojo specialybės.

– Mes, moksleiviai, žavimės jūsų pozityvumu, energija ir idėjomis. Kas padeda išlaikyti gerą nuotaiką?

– Man šiame darbe patinka tai, kad kiekviena diena yra vis kitokia. Žavi mokiniai, turintys skirtingų poreikių. Vadovaujuosi principu, kad mokinys ir aš esame lygūs, bendraujame ir bendradarbiaujame kartu atrasdami ir kurdami. Aš mokau juos ir mokausi iš jų. Stengiuosi, kad pamokos būtų įvairios, įdomios, kad jauni žmonės norėtų judėti, smalsauti ir kurti.

– Fizinio ugdymo pamokos neįsivaizduojamos be fizinio kontakto ir sporto salės. Kaip darbas vyko karantino metu?

– Dirbome nuotoliniu būdu. Pirmose pamokose su mokiniais aptarėme, kokie jų ir mano lūkesčiai, kokių susitarimų turime laikytis. Aptarėme ir vertinimo kriterijus. Kiekvieną savaitę siunčiau įvairias užduotis ir su kiekvienu mokiniu palaikiau ryšį.

– Kaip skatinote moksleivius sportuoti namie?

– Stengiausi priminti, kad tai ne tik geras laikas pabūti su šeima, bet reikia rūpintis savo kūno ir sielos sveikata. Skyriau kuo įvairesnių užduočių: pildėme aktyvumo dienoraštį, darėme kvėpavimo, fizinių ypatybių testus, stebėjome dienos aktyvumą, išbandėme naujų veiklų pagal pomėgius. Buvo ir teorinių pamokų apie olimpizmą, raginau virtualiai apsilankyti Olimpiniame muziejuje, pažiūrėti Sporto kino festivalio filmą.

– Fizinio ugdymo pamokos orientuotos į komandinį darbą ir žaidimus. Kaip tai pasikeitė dirbant nuotoliniu būdu?

– Teorines, kūrybines užduotis mokiniai atliko poromis arba didesnėmis grupelėmis. Džiugu, kad šeimos nariai irgi prisidėjo prie užduočių. Vienos klasės mergaitės sukūrė filmuką, kaip atlieka jogos pratimus.

– Ar tiesa, kad fizinis aktyvumas padeda palaikyti gerą emocinę savijautą?

– Tikrai taip! Mokiniai daug sėdi, o nuo greito gyvenimo tempo patiria daug streso, kurį valdyti ne visi moka. Todėl fiziškai aktyvi veikla yra būtina. Fizinis aktyvumas gerina mokymosi kokybę, padeda atsipalaiduoti ir daro mus laimingesnius.

– O kaip jūs pati palaikote fizinį aktyvumą?

– Man patinka keliauti ir kopti į kalnus. Vaikščioti, bėgioti, šokti, plaukti, na, o žiemą labai mėgstu slidinėti, jei yra sniego. Visa mūsų šeima priklausoma nuo orientavimosi sporto. Mes su vyru dirbame orientavimosi sporto treneriais, todėl sūnums nėra kito pasirinkimo (juokiasi). Sportas ir aktyvus laisvalaikis mus lydi visur.