E.Petrauskas jaudulį malšina animaciniais filmukais

Olimpinį medalį užsitikrinęs boksininkas Evaldas Petrauskas žino, kas padeda įveikti jaudulį prieš svarbias kovas. Vaikinas prisipažino, kad jam padeda animaciniai filmukai.

- Kaip vertini visą savo olimpinį kelią?

- Iš tiesų, kelias nebuvo lengvas. Ilgai ir sunkiai ruošėmės olimpinėms žaidynėms. Atranka nebuvo lengva, žinojau, kad mano pagrindinis tikslas šiais metais – Londono žaidynės. Tada džiaugiausi, kad pavyko čia patekti. Dabar galiu pasakyti tik tiek, kad pats netikėjau, kad olimpinėse žaidynėse kovosiu dėl medalio. Nustebinau pats save, trenerius, šeimą. Esu be galo laimingas.

- Medalio kišenėje dar nėra, tačiau...

- Jaučiu jį širdyje! Laimėjau prieš pasaulio čempioną, įveikiau Europos čempioną. Kovos buvo sunkios, tačiau įrodžiau, kad esu už savo varžovus stipresnis.

- Ką olimpinis medalis reiškia boksininko karjeroje?

- Tai yra fantastika! Esu jaunimo olimpinių žaidynių čempionas. Jau šis titulas man buvo didelis šokas, tačiau dabar suprantu, kad kuo sunkesni varžovai pasitaiko, tuo greičiau tobulėju pats. Geras varžovas mane motyvuoja ir priverčia atrasti savyje jėgų. Kuo tolyn, tuo mano sportinė forma tik gerėja. Smagiai jaučiuosi, o mintys jau sukasi apie Rio de Žaneirą.

- Dabar tau dar tik dvidešimt. Ar tik pradėjęs boksuotis pagalvodavai apie olimpines žaidynes?

- Į bokso treniruotes mane atsivedė dvejais metais vyresnis brolis Arvydas. Jam tada buvo devyni, o man septyni. Žinoma, tada apie jokias olimpines negalvojome. Apie jas pradėjau galvoti tik po jaunimo olimpinių žaidynių. Po finalo pirmasis mano žodis buvo „Londonas“. Užsibrėžiau tokį sau tikslą. Žarijas dar įpūtė nesėkmė pasaulio čempionate: buvau ne pačios geriausios sportinės formos ir pirmosios kovos teko ilgai laukti. Supykau ant savęs. Londone viskas buvo kitaip – starto ilgai laukti nereikėjo, sportinė forma buvo puiki bei neturėjau jokių problemų su svoriu. Įgyvendinau viską, ką planavau.

- Iš kur semiesi užsispyrimo, kuris yra toks būtinas bokse?

- Jaučiu stiprų palaikymą iš tėvų, dukrelės. Pats savimi pasitikiu. Žinau, kad esu geras boksininkas. Mane įveikti yra sunku, nes gerai ginuosi ir sugebu greitai kontratakuoti. Žinau, kad kiekvienas varžovas, kuris nori mane įveikti, nėra lengva. O aš darau tai, ką sugebu geriausiai: einu į priekį ir visus laužau.

- Sportininkai nemažai kalba apie gyvenimą olimpiniame kaimelyje. Kiek ten sukurta atmosfera padeda ruoštis kovoms?

- Atmosfera ten ganėtinai įdomi. Gyvenu su draugais: imtynininkai, boksininkai. Džiaugiuosi, kad jie mane labai stipriai palaiko. Su imtynininkais gyvenu viename bute, tačiau skirtinguose kambariuose.

- Imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus medalį jau spėjote „atšvęsti“?

- „Laistyt“ medalių dar negalima (juokiasi). Man dar teks kovoti. Žinoma, kad po visko reikės medalius aplaistyti.

- Sklando kalbos, kad jau dabar esi sulaukęs ne vieno pasiūlymo boksuotis užsienyje.

- Pasiūlymų yra nemažai, tačiau kol kas niekur nesiruošiu išvažiuoti. Lietuva yra mano tėvynė, išvažiuoti niekur nenoriu. Juk esu jaunas ir perspektyvus, galiu Lietuvai iškovoti didelę garbę. O vėliau jau spėsiu ir už profesionalus kovoti, kol kas dar galvoju bent apie porą olimpiadų.

- Prisipažink, ar tik atvykęs į Londoną jaudinaisi?

- Iš pradžių nesijaudinau, tačiau artėjant kovoms šiek tiek pradėjau virpėti. Psichologiškai pasijaučiau kitaip, net nesinorėjo iš kambario eiti. Tačiau atradau, kas man padeda prieš pat kovą: įsijungiu animacinius filmukus. Prieš pirmą kovą žiūrėjau „Halko planetą“, prieš antrą – „Ratai 2“, o prieš trečią įsijungiau „Songoką“. Puikiai nusiteikiau, žiūrėjau linksmas serijas. Prieš pusfinalį jau žinau, kad žiūrėsiu tą patį „Songoką“. Filmukai mane atpalaiduoja, juos žiūrėdamas negalvoju apie jokius blogus dalykus. Tiesiog linksma.