Č. Norvaiša: pozityvios emocijos – it nemokama vakcina

"Yra posakis: sukaktuvių proga džentelmenas visada pasveikina savo moterį, tačiau niekada nežino, kiek jai metų. Argi tai netiktų ir kalbant apie vyrų amžių?" – juokauja Č.Norvaiša, šiuo metu su žmona Jūrate leidžiantis laiką savo namuose Vičiūnuose.

Kauno garbės piliečiai, sportinių šokių klubo "Sūkurys" vadovai, daugiau nei penkiasdešimt metų gyvuojančio konkurso "Gintarinė pora" organizatoriai – bendros nuomonės: kol siaučia COVID-19, senjorai privalo saugoti save ir vienas kitą, nesiveržti į viešumą.

"Manome, kad vakcina nuo šio viruso bus sukurta anksčiau, nei prognozuoja kai kurie skeptikai – esą tik po metų ar net vėliau. Kitas dalykas – ar pajėgsime iškart jos įsigyti, nes tikėtina, kad kaina bus didelė", – svarstė J. ir Č.Norvaišos, abu – medikai profesionalai.

Hobis: vienas Č. Norvaišos pomėgių – piešti draugiškus šaržus / K. Dubickienės nuotr.

– Koronaviruso paskleistas negatyvas liejasi per kraštus. Kaip jūs reaguojate į tai? – paklausėme jubiliato Č.Norvaišos.

– Stengiamės atsiriboti nuo tokio pobūdžio informacijos – neklausyti, neskaityti, nežiūrėti. COVID-19 – gamtos pasiųsta nelaimė, kad žmogus nemanytų esąs galingiausias visatoje. Profesiniu požiūriu mums įdomu, kas ir kaip vyksta medicinos pasaulyje, kolegos iš Kanados ir kitų šalių vis atsiunčia karščiausių naujienų, tačiau vietoj masinės apokaliptinės propagandos mielai renkamės jumorą. Tačiau subtilaus humoro Lietuvoje mažoka, be to, daugiausia – lėkštokas ir, kaip sakoma, vis apie antrą galą, tad renkamės kitų šalių televizijos kanalus ar portalus. Pozityvios emocijos – it nemokama ir veiksminga vakcina.

Per gimtadienius derėtų pirmiausia sveikinti ne sukaktuvininkus, o mamas, padovanojusias jiems šį pasaulį.

– Viename interviu jūs teigėte, kad su ponia Jūrate esate mistikai, fatalistai – neva viskas gyvenime iš anksto užprogramuota. Nejaugi žmogus – bejėgis pasipriešinti likimui, pasukti vairą norima kryptimi?

– Susiklosčius ekstremaliai situacijai vienas žmogus pasiduoda, žūsta, o kitas atsilaiko ar net pradeda klestėti. Sunku pasakyti, kokios jėgos tai nulemia, tačiau vienodomis sąlygomis kiekvienas iš mūsų savo kelią nueisime skirtingai ir žygis truks tiek, kiek skirta.

– Ką pavadintumėte savo gyvenimo varomąja jėga?

– Tikriausiai norą gyventi ir gyvenimo diktuojamus siekius. Baigęs mokyklą labiausiai norėjau tapti lakūnu. Sovietiniais metais lietuviams tai buvo beveik nereali svajonė, tačiau ruošiausi, o po Stalino mirties sužibo viltis. Iš keliolikos kandidatų atrinko mane, patekau į Dnepropetrovsko srityje esančią karo mokyklą, tačiau netrukus dėl sveikatos išsiuntė atgal į Lietuvą. Čia laukė kita skaudi žinia: tėčiui –  vėžys. Pagalvojau: gal man pavyktų surasti jam vaistų nuo šios ligos ar kaip nors kitaip padėti? Tad įstojau į Kauno medicinos institutą, kur susipažinau su Jūrate. Kai ji pasiūlė mokytis šokti, iš pradžių irgi viskas atrodė nerealu – mums buvo po 28-erius metus, auginome dukrą. Vis dėlto sugebėjome net aštuonis kartus iš eilės laimėti Sovietų Sąjungos čempionatą.

– Šiemet karantinas sutrikdė jūsų puoselėjamą tradiciją – "Gintarinės poros" konkursas neįvyko. Ar anksčiau buvo tokių išbandymų?

– Regis, 1973-iaisiais mums buvo uždrausta surengti "Gintarinę porą". Tąkart buvome sukvietę į Kauną specialistų iš Sovietų Sąjungos šokių mokyklų, prašėme valdininkų, kad į varžybų programą būtų įtraukti šokiai, atliekami per tarptautinius konkursus. Be to, siūlėme ir lietuvišką "Rylio", bet tik vieną rusų – "Sudarušką". Tikriausiai tokia proporcija ir užkliuvo cenzoriams. Vis dėlto Kauno sporto halėje sukosi poros – renginį pavadinome pramoginių šokių šou, be varžybų elementų. Šiemetinę "Gintarinę porą" perkėlėme į 2021-uosius, konkursą numatėme rengti gegužės 8–9 d. Tai simboliška, nes būtent sovietmečiu ypač garbinga data – Pergalės diena – padėjo atverti duris į Kauną užsienio šokėjams, net KGB necyptelėjo.

Galimybės: 2019-aisiais surengtame 55-ajame "Gintarinės poros" konkurse meistriškumą demonstravo ne vien patyrę šokėjai / Laimučio Brundzos nuotr.

– "Sūkuryje" išaugo trijų amžiaus grupių pasaulio čempionai: jaunių – Andrius Ivašauskas ir Karolina Skorupskaitė (1997 m.), jaunimo – Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė (1998 m.), suaugusiųjų – Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė (2006 m.). Kaip per karantiną sekasi sūkuriečiams?

– Dirbame nuotoliniu būdu. Tai neįprasta, tačiau šokėjai ir treneriai vieni kitiems labai geranoriški, jokių problemų nekyla.

Profesionalai: J. ir Č.Norvaišos, baigę šokėjų karjerą, ėmėsi trenerių darbo, tapo tarptautinės kategorijos teisėjais / "Sūkurio" archyvo nuotr.

– Jūs, Česlovai, kilęs iš Šiaulių, bet daugiau nei šešis dešimtmečius gyvenate Kaune. Kas jus tebesieja su gimtine?

– Deja, tik tėvo kapas. Vis aplankau jį, o atvykęs į Šiaulius užsuku ir į gatvę, kur buvo mūsų namas. Jo jau nebėra, pastatytas kitas, bet likę keli vaismedžiai, uogų krūmeliai. Tikiuosi, jie gausiai žydės ir šiemet.