Nutraukti kabeliai Baltijos jūroje – tik „gėlytės“? Kur link rieda rusų karo mašina?

Rusija pilnai sukelta ant gyvenimo karo sąlygomis bėgių. Karas lemia jos finansų politiką, pramonės darbą, informacinę erdvę, gyventojų užimtumo situaciją – absoliučiai viską. Net jei Maskva sutiktų tam tikromis sąlygomis nutraukti karo veiksmus, Vladimiras Putinas susidurtų su keblia problema: karo bėgiais lekiantį traukinį vadinamą Rusija be galo sunku pasukti kitu – taikaus gyvenimo – keliu.

Kaip portalui kauno.diena.lt sakė vienas geriausių Rusijos vidaus politikos žinovų, apžvalgininkas Ivanas Preobraženskis, Kremlius tokioje situacijoje gali pasirinkti ne grįžimą prie taikaus gyvenimo, o agresijos krypties pakeitimą, greičiausiai pasirenkant kitokius jos skleidimo būdus. Pasirinkimų, kur nukreipti agresiją, taip pat – ne vienas. Faktas tas, kad Rusija nelenda tik ten, kur gali gauti į dantis. Deja, Europa nėra tokia erdvė.

– Diversija įvykdyta Baltijos jūroje ir visi supranta, kieno tai darbas, bet reakcija – vien kalbos. Vakarai kada nors sugebės atsakyti į tokius išpuolius rimtai?

– Problema su tokio tipo diversijomis ta, kad be galo sunku įrodyti bet kokios valstybės kaltę. Šį kartą, manau, rezultatas bus toks pat. Todėl Rusija ir drįsta smūgiuoti net NATO šalių infrastruktūrai.

Nesutinku, kad Vakarai nieko negali. Juk ir incidentas Baltijos jūroje sutampa su JAV leidimu smogti Rusijos teritorijai, o šis sprendimas Rusijai gali kainuoti labai brangiai, jei, žinoma, nėra kažkokių mums nežinomų apribojimų iš amerikiečių pusės. Galimus ribojimus pamatysime iš ukrainiečių smūgių geografijos.

Tuo metu Rusija gali atsakyti dviem būdais. Pirmasis – rengti diversijas ir teroro aktus, sukeliančius labai konkrečias problemas kad ir jūsų regiono šalims. Būtent šį būdą ji taiko ir jo reikia saugotis, bet niekas to nedaro ir apskritai apie tai praktiškai kalba.

Užtat visi kalba apie kitą Rusijos atsako variantą – branduolinio ginklo panaudojimą. Tai yra paplitusi klaida, nes iš tiesų kalbame apie Kremliaus kalbas apie branduolinio ginklo panaudojimą, o ne patį panaudojimą, nes Rusija, žinoma, jo nepanaudos.

Rusijos ekonomika šiandien yra karinis sąstatas su neveikiančiais stabdžiais. Ekonomikos struktūra jau blogesnė, nei sovietų laikais.

– Klausimas lieka tas pats: kada Rusija pajus pasekmes?

– Rusija jau pajuto pasekmes ir jų tik daugės. Baltijos jūra tapo „NATO ežeru“ ir saugumas šioje erdvėje nuolat stiprinimas. Vykdydama savo hibridinius išpuolius Rusija galiausiai prisišauks to, kad Baltijos regione bus kontroliuojami ir blokuojami bet kokie objektai, kurie vien numanomai bus susiję su Rusija.

Žinoma, diversinė – teroristinė veikla šiandien sukelia nepageidaujamas problemas europiečiams, bet ilgalaikėje perspektyvoje labiau nukentės Rusija.

– D. Trumpas giriasi, kad gali per 24 valandas užbaigti karą. Paprastai tariant, priversdamas ir Rusiją, ir Ukrainą šokti pagal jo dūdelę. Ar gali būti, kad tokios diversijos – signalas ir D. Trumpui, užuomina, kad jis ne toks galingas, kaip nori atrodyti?

– D. Trumpo veiksmų arsenalas šioje situacijoje nėra gausus. Ar jis turi priemonių baigti karą per 24 valandas? Žinoma, ne. Tačiau jis turi kitų būdų, kaip sudaryti Rusijai labai rimtas ir, kas ne mažiau svarbu, ilgalaikes problemas. Pavyzdžiui, jo galioje yra išstumti Rusiją iš naftos ir dujų rinkų, net jei tai ir sukeltų problemų pasaulinėse rinkose. Opozicijoje esantys rusų ekonomistai jau yra paskelbę itin detalų sąrašą priemonių ir veiksmų, kuriais tai būtų galima padaryti. Prisiminkime, kad savo laiku D. Trumpas labai sėkmingai trukdė „Nord Stream 2“ projektui.

Net ir tokiu atveju Rusija gali nuspręsti aukoti savo ekonomiką ir gyventojų gerovę, jei valdžia manys, kad pasiekimai kare to verti. Taigi, tai nėra priemonė staigiai sustabdyti Rusiją, bet, aišku, padarytų jai didžiulius nuostolius ir labai sumažintų galimybes toliau kariauti. Pasakykime tiesiai šviesiai – nei viena branduolinė valstybė negali mostu ypu priversti kitą branduolinę valstybę vykdyti jos valią.

Ivanas Preobraženskis/Asmeninio arch. nuotr.

– Visas Rusijos gyvenimas pajungtas karo mašinai. Šimtai tūkstančių rusų dėl to turi darbą ir pragyvenimo šaltinį, įskaitant ir tuos, kurie dėl pinigų prisijungė prie Ukrainą siaubiančios ordos. Rusija gali apskritai nustoti kariauti? Ar jai ne lengviau tą pusmilijoninę ordą, net ir sustojus karui Ukrainoje, pasukti kita kryptimi, o ne paleisti namo?

– Absoliučiai visa Rusijos ekonomika šiandien yra karinis sąstatas su neveikiančiais stabdžiais. Ekonomikos struktūra jau blogesnė, nei sovietų laikais. Be jokios abejonės, Kremliui būtų ar bus labai sudėtinga grąžinti šalį į taikos būvį.

Taip sudėtinga, kad bene vienintelis būdas sustabdyti vis greičiau lekiantį traukinį yra nuversti jį nuo bėgių, sunaikinti. Vienintelis būdas tai padaryti sklandžiai – pergalė kare, su sąlyga, kad pergalė atneš dideles ekonomines naudas. Ir dar tai derinti su investicijų pritraukimu iš Globaliųjų Pietų valstybių.

Be to, kai baigiasi karai, net ir didžiausiems autoritarams jų valdiniai ir elitas užduoda klausimą: o ką mes laimėjome? Ar iš viso buvo verta pradėti karą? O ką dabar darysime? V. Putinas visai nenori klausytis tokių klausimų. Dėl visų šių priežasčių V. Putinui labiau apsimoka tęsti karą ir nėra faktiškai jokių paskatų sudaryti pilnavertę, ilgalaikę taiką. Nebent paliaubas.

– Ką, tokiu atveju, Kremlius darytų toliau? Sudarytų paliaubas vien tam, kad po kurio laiko atnaujinti puolimą Ukrainoje? O gal pasirinkti kitą agresijos auką?

– Pirmas variantas visai priimtinas – gauni laiko atokvėpiui, išsideri kažkokių nuolaidų, palopai skyles ekonomikoje, geriau parengi kareivius ir karininkus, ir vėl kariauji.

Hipotetiškai, agresiją galima nukreipti ir prieš kitas šalis, bet šiandien aš negaliu įsivaizduoti, kaip tai įgyvendinti praktiškai. Greičiau svarstytume hibridnę, o ne konvencinę agresiją. Be to, mano nuomone, jos taikiniu veikiau taptų ne Baltijos šalys, o Pietrytinis NATO flangas – Rumunija ir Bulgarija. Balkanuose Kremlius laukia mažesnio pasipriešinimo ir ten jam lengviau kurstyti ir vesti hibridinius konfliktus. Pavyzdžiui, išprovokuoti naują konfliktą Bosnijoje ir Hercegovinoje. Rusija į tai jau ilgą laiką dėjo pastangas.

Tačiau hibridiniai karai nelabai tinkami palaikyti visaapimančią karo mašiną, kokia Rusija yra dabar. Hibridinės agresijos labiau naudingos, kai nori pereiti į taikų būvį labai lėtai, žingsnis po žingsnio.

Didžiausią pavojų Lietuvai kelia ta diena, kai V. Putinas vėl pasijus saugus ir pasitikintis savo jėgomis.

– Rusija išdrįstų imtis tokių veiksmų prieš NATO valstybes?

– Šiandien tai labai sudėtingas klausimas. Labiausiai tai priklauso nuo to, kaip Rusija vertina NATO vienybę. Tai buvo bene pagrindinė paskata užpulti Ukrainą. Rusija tikėjosi pilnai užgrobti šalį ir apjungti savo ir Ukrainos karinius potencialus. Grėsmė NATO valstybėms taptų tokia didelė, kad Kremliaus skaičiavimais, Aljansas pradėtų byrėti kaip kortų namelis, nes atsirastų daugybė jo narių, nenorinčių ginti sąjungininkų nuo tokio galingo priešo ir verčiau pasitrauksiančių iš Aljanso.

Nedidelio intensyvumo konfliktai netenkina karo mašinos apetito. Aukoti ekonomiką dėl politinių tikslų įmanoma, ypatingai jei atsižvelgsime į tai, kiek adekvatūs Rusijos sprendimo priėmėjai, bet tai daryti rizikinga, todėl tikimybė labai nedidelė.

– Galima taikiniu rinktis ne NATO šalis?

– Čia pasirinkimas labai ribotas dėl baimės supykdyti Kiniją. Ukraina todėl ir tapo agresijos auka, nes nėra po Kinijos „saugumo skėčiu“. Po šiuo „skėčiu“ yra net Gudija, o ką bekalbėti apie Vidurio Azijos valstybes, kaip, pavyzdžiui, Kazachstanas.

Prieš kelis metus bandymas įlįsti į Kazachstaną jau buvo. Rusija atsiuntė į pagalbą Žolmartui Tokajevui savo „taikdarius“. Tačiau netrukus Maskvai buvo labai mandagiai pasakyta tuoj pat išvesti šias pajėgas ir būtent tai Maskva ir padarė. Kremliui seniai išaiškinta, kad konfrontacija su tiesioginiais Pekino interesais baigsis tik vienu – staigia ir labai skausminga Rusijos ekonomikos savižudybe. Tai baisiau, nei susidurti su Rytiniu NATO flangu.

– Reziumuojant, jūs manote, kad karo grėsmė Baltijos šalims šiandien neaktuali, bet hibridinės atakos ir visokios „smulkios šunybės“ pilnai tikėtinos?

– Tos „šunybės“ greičiausiai bus ne tokios jau „smulkios“. Didžiausią pavojų Lietuvai kelia ta diena, kai V. Putinas vėl pasijus saugus ir pasitikintis savo jėgomis. Pavyzdžiui, jei jis nuspręs, kad gali laimėti Ukrainoje, tarkime per artimiausią pusmetį. Tą pačią dieną ant jūsų arba ant NATO narių tiesiog pasipils net labai piktos „šunybės“. Jūrinės blokados, transporto ir komunikacijų trikdymai, Baltijos šalių atkirtimas nuo NATO nenaudojant tiesiogiai armijos. Diversijos oro uostose ir net pramonės objektų sprogdinimai. Variantų nemažai ir atsižvelgiant į tai, kad tai nebūtų karas tiesiogine prasme, Kremlius gali įpiršti sau mintį, kad Aljansas neduos ryžtingo atsako. Tai esminis dalykas: jei Rusija „patikės“, kad galima jums smogti, – ji smogs. Jei manys, kad bus nubausta, ji to nedarys.