J. Ohmanas: mane stebina, kad daugeliui karas Ukrainoje – tarsi svetimas nemalonumas

– Neseniai grįžote iš Ukrainos. Kaip ten vyksta pasiruošimas šaltai ir tamsiai žiemai?

– Žmonės jau seniai suprato ir kai kurie jau pasiruošė žiemai. Bėda ta, kad labiausiai iš vėžių muša elektros nebuvimas, nes Rusijos pajėgos smogė ir smogė ne kartą. Kai kur darosi vis sunkiau atkurti elektros tiekimą. Daugiausiai kreipiasi į mus prašydami generatorių, siunčia prašymus iš įvairių Ukrainos miestų ir miestelių. Į šią problemą, manau, kad turėtų atsižvelgti Europa ir padėti. 

– Gal galite patikslinti, kokių tų generatorių labiausiai reikia?

– Reikėtų pradedant nuo 100 kW ir didesnės galios generatorių. Iki 1000 kW galėtų būti, priklausomai, ar reikia mažam miesteliui, ar didmiesčiams. Tai labai dideli, maždaug konteinerio dydžio ir dar didesni generatoriai. Tik ant vilkikų pakrovus tokius galima gabenti. Tai jau labai rimta įranga. Mes jau įsigudrinome, žinoma, kaip mažesnius (30–40 kW) generatorius atgabenti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Norint, kad Ukraina ir toliau galėtų tvarkyti tą suniokotą infrastruktūrą – subombarduota apie 700 svarbių objektų per visą Ukrainą –, kokios pagalbos reikia iš Europos, kad galėtų užkurti tą sistemą?

– Pirmiausia reikia siųsti specialistus (kalbu apie energetikos specialistus, inžinierius ir t. t.), kurie vietoje galėtų įvertinti situaciją, kaip ir kuo galima padėti Ukrainai. Neužtenka remti vien daiktais. Žinoma, rizikos laipsnis šioks toks yra, na, bet nesame mes juk tokie bailiai. Taip pat būtų galima kalbėti apie elektros tiekimą iš Vakarų, kas visiškai įmanoma. Reikia suprasti, kad yra karo padėtis Europoje.

– Jaučiate karo nuovargį?

– Aš jaučiu baimę, kad Ukraina nepritrūktų tos pagalbos. Truputį, kažkiek padėti neužtenka. Svarbu ten būti, matyti, ko labiausiai reikia ten šiuo metu.

– Dalis jūsų organizacijos žmonių yra arti tos fronto linijos. Kokia ten situacija?

– Na, šaudo, be abejo. Kaip tik vienas mūsų ekipažas pateko į apšaudomą teritoriją. Ir niekas ten nesismulkina. Ukrainiečiai taip pat šaudo. Pavyzdžiui, Chersone vieną raketą paleidžia rusai, ukrainiečiai atsako aštuoniomis. Nori atbaidyti rusus.

– Kaip yra kituose miestuose? Valdžia ragina gyventojus, kad laikinai išvyktų iš pavojingesnių teritorijų?

Tai yra ir mūsų problema, ir mūsų karas taip pat, ir mūsų pasekmės.

 

– Be abejo, nes padėtis aštrėja. Pavadinkime tai ne pabėgimu, o laikinu gyventojų pasitraukimu, jei tik turi tokią galimybę. Bet yra tokia kategorija ukrainiečių, kurie sako, kad nesitrauks nė už ką, liks čia iki galo. Esu turėjęs ne vieną jautrų pokalbį, ypač senyvo amžiaus žmonės kategoriški, nenori niekur trauktis.

– Kai kalbate apie tą būtiną pagalbą, kuri padėtų Ukrainai išvengti šios tamsios ir šaltos žiemos, kokios reakcijos jūs sulaukiate ir kas labiausiai jus stebina?

–    Mane stebina, kad daugelis, ir politikai, neretai į tai žiūri kaip į svetimą nemalonumą. Nenori suprasti, kad tai yra ir mūsų problema, ir mūsų karas taip pat, ir mūsų pasekmės. Pavyzdžiui, kad ir ta artilerijos problema. Dabar ukrainiečiai šaudo kiekvieną dieną vakarietiškais ginklais. Ir tie ginklai genda. Dar prieš keletą mėnesių sakiau, kad reikia steigti geriausiai pačioje Ukrainoje jų taisyklas. Dabar jau svarsto lyg Lenkijos pasienyje tai padaryti. Tvarkoje, bet čia per mažai, per vėlu ir ne toje vietoje.

– Kodėl genda ta vakarietiška technika?

– Todėl, kad yra naudojama ir šaudoma gal penkis kartus daugiau nei yra numatyta. Tad genda ir hidraulika, ir varikliai, ir visa kita. Dabar mes tą sugedusią karinę techniką vežame atgal į Lietuvą, čia taisome, o paskui gabename atgal. Gražu, bet tai užima labai daug laiko.

– Kodėl Ukrainoje negalima suremontuoti?

– Būtent. Sako, ten specifinė technika, reikia žinių ir pan. Keletą karinės tam tikros technikos remonto dirbtuvių įsteigėme Ukrainoje. Sekite mus, žiūrėkite, ką darome, ir darykite tai. Toks būtų mano patarimas.