Buvęs Liuksemburgo premjeras Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), kuris penktadienį gali būti paskirtas vadovauti Europos Komisijai, yra Europos Sąjungos (ES) valdžios koridorių veteranas ir itin pragmatiškas veikėjas, nevengiantis išgerti ir pasižymintis santūriu humoro jausmu.

Tačiau Didžioji Britanija įnirtingai priešinasi kitų Europos lyderių pastangoms užtikrinti J.-C.Junckeriui ES aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos vado postą.

Penktadienį ES viršūnių susitikime veikiausiai nebus išvengta erzelio, jeigu Britanijos premjeras Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) išsireikalaus precedento neturintį balsavimą dėl J.-C.Junckerio paskyrimo.

„Jis nėra tinkamas asmuo vesti į priekį šią organizaciją“, – D.Cameronas tvirtino penktadienį, anksčiau kelias savaites įrodinėjęs, jog buvęs euro zonos vadovas yra per daug artimas ES federalistų stovyklai, kad galėtų vadovauti Europos Komisijai.

Kitos Europos šalys irgi ne iškart ryžosi pritarti J.-C.Junckerio kandidatūrai.

Kad ir kokios virtų aistros, šis plieno pramonės darbininko sūnus veikiausiai taps vienu iš įtakingiausių veikėjų Europoje.

Po 19 metų trukusio vadovavimo Liuksemburgo vyriausybei jis pasižymėjo Briuselyje per euro zonos skolų krizę, vadovaudamas eurą įsivedusių valstybių finansų ministrų forumui aštuonerius metus iki 2013-ųjų.

Šis 59 metų politikas padėjo išlaviruoti vieningosios ES valiutos bloką per jo vos nepražudžiusią skolų krizę, imdamasis pagrindinio derybininko vaidmens debatuose dėl ryžtingų taupymo programų, kurias turėjo vykdyti Graikija, Airija, Portugalija ir Kipras manais į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir ES finansinės pagalbos paketus.

Tačiau jis taip pat palaikė pastangas sutelkti didesnį dėmesį į augimą, kai ta krizė sušvelnėjo 2012 metų pabaigoje.

J.-C.Junckeris taip pat pelnė pripažinimą dėl savo gebėjimo sutaikyti dviejų didžiausių ES ekonomikų – Prancūzijos ir Vokietijos – pozicijas, kurios neretai smarkiai skiriasi.

„Kai noriu kalbėti prancūziškai, galvoju vokiškai; kai noriu kalbėti vokiškai, galvoju prancūziškai – rezultatas toks, kad manęs visiškai neįmanoma suprasti“, – kartą juokavo jis.

Vienas Europos pareigūnas taip pat yra atkreipęs dėmesį į J.-C.Junckerio kitas „dvi lemtingas ydas – jis turi nuomonę ir nebijo ja dalytis“.

J.-C.Junckerio kandidatūrą į Europos Komisijos postą iškėlė centro dešinioji Europos liaudies partija, turinti daugiausiai vietų naujos sudėties Europos Parlamente.

Tačiau galiojanti skyrimo sistema nepatinka D.Cameronui, kuris baiminasi, kad J.-C.Junckeris vargu ar palaikys reformas, galinčias įtikinti britus rinkėjus balsuoti už Jungtinės Karalystės pasilikimą Europos Sąjungoje per referendumą, kurį premjeras žadėjo surengti iki 2017 metų, jeigu išliktų valdžioje per ateinančius visuotinius rinkimus.

J.-C.Junckeris gimė 1954 metais, kai Europa dar nebuvo atsigavusi po Antrojo pasaulinio karo, kuriame kovėsi jo tėvas, prievarta paimtas į nacistinės Vokietijos armiją.

Politiko tėvas, patyręs metalo pramonės darbininkas ir profsąjungos narys, padarė įtaką savo sūnui.

J.-C.Junckeris neabejingas žemiškiems malonumams – tabako dūmui ir geram konjakui, taip pat yra prisiekęs dešiniosios stovyklos šalininkas.

Tačiau likdamas ištikimas pragmatiško veikėjo įvaizdžiui, jis įtariai vertina idėją, kad laisvosios rinkos ekonomika gali išspręsti bet kokias problemas.

„Junckeris – didžiausias socialistas iš krikščionių demokratų“, – kartą apie savo ilgametį politinį priešininką pasakė ilgametis Žaliųjų partijos lyderis Danielis Cohnas-Benditas (Danielis Konas-Benditas).

Tačiau turbūt didžiausiu jo politinio lankstumo išbandymu taptų darbas su Didžiosios Britanijos vyriausybę po dėmesio centre atsidūrusio kivirčo.