Po Rusijos provokacijų vis daugiau švedų linkę jungtis prie NATO

– Dar 2014-aisiais spaudoje buvo galima rasti, kaip Švedijos gynybos komisija deklaruoja, kad jeigu NATO narė puolama ar patiria kokią katastrofą, tai Švedija neliks pasyvi. Ką tai reiškia? Ar tai kokia nors neformali NATO narystė?

– Mintis štai kokia – jei Europos Sąjungos (ES) narė ar Šiaurės Tarybos narė būtų puolama, Švedija solidarizuotųsi su ta valstybe. Kalbant apie partnerystę su NATO dėl taikos, jos tikslas stiprinti bendradarbiavimą iš esmės su tomis pačiomis valstybėmis – ES narėmis. NATO ypač išsiskiria gynybos technologijų srityje.

– Baltijos valstybių gynybai prieš Rusiją strategiškai labai svarbi Gotlando sala. Todėl įdomu, ar per susitikimus su Baltijos kolegomis jaučiate kokį spaudimą, raginimą prisijungti prie NATO?

– Taip. Dauguma laikosi nuomonės, kad Švedija turėtų tapti NATO nare, tačiau jie supranta, kad nepriklausoma valstybė lieka nepriklausoma tik jei nepriklausomai daro savo sprendimus. Jie gerbia mūsų poziciją. O mes jiems sakome, kad imamės veiksmų. Sustiprinome pajėgumą Gotlande. Ir toliau stiprinsime. Nežinau, ar pastebėjote, bet ne vienas Jungtinių Valstijų generolas ir pats gynybos sekretorius deklaravo, kad Švedijos suverenitetas, įskaitant Gotlando salą, yra nepaprastai svarbus pačiai Amerikai.

Dauguma laikosi nuomonės, kad Švedija turėtų tapti NATO nare, tačiau jie supranta, kad nepriklausoma valstybė lieka nepriklausoma tik jei nepriklausomai daro savo sprendimus.

– Kaip manote, kodėl savanorių, einančių į profesionalią kariuomenę, skaičius taip stipriai sumažėjo, kad Švedijai vėl teko grąžinti šaukimą?

– Turiu priminti, kad sprendimas kadaise dėl naujos kariuomenės vizijos nebuvo visiškai vieningas. Jis buvo priimtas be mano partijos – socialdemokratų – palaikymo, taip pat kitų kairiųjų. Tikriausiai ši nauja vizija rėmėsi mintimi, kad kariuomenėje nereikia prievolės. Tai varomoji naujos koncepcijos mintis.

Aš pats tam nepritariau, nes tokios mažos gyventojų skaičiumi šalys kaip mes (8 ar 10 milijonų) nesugebėtų pritraukti pakankamai kareivių pajėgoms. Todėl manęs visai nestebino, kad naujoji tvarka nepritraukia reikiamo skaičiaus kareivių, kurie būtų profesionalūs, bet lygiai taip pat ir motyvuoti. Tuo metu šaukimas simboliškai pabrėžia pilietinę pareigą. Tai bendruomeniškas požiūris, kuris labai vertingas demokratijai.

– Dėl imigracijos Švedija tampa labiau multikultūrinė. Ar tai iššūkis, ar galimybė šauktinių kariuomenei? Ar esate linkęs šaukti ir atvykėlius iš kitų šalių, dabar gyvenančius Švedijoje?

– Jei esi pilietis taip, gali būti pašauktas. Man atrodo, kad migrantams geriau sekasi, kai jie prisiliečia prie Švedijos visuomenės pagrindų. Ir čia, pirmiausia, sekasi moterims. Atvykėlės moterys iš karto pajaučia, kad čia lengviau, daugiau autonomijos, daugiau pagarbos iš vyrų, atviresnė darbo rinka, šiuolaikiškiau galima auginti vaikus, be jokio smurto.

Jaunos moterys greičiau pajunta švedišką atmosferą nei vyrai. Aš labiau nerimauju dėl jaunų migrantų vyrų. Jiems nepavyksta pritapti, sakykime nebūtinai prie švediškos kultūros hegemonijos, bet bent jau prie esminių vertybių. Pavyzdžiui, jeigu noriu tapti piliečiu, ir jie prašo eiti į kariuomenę, o man dvidešimt septyneri ar devyneri, tai gal visai verta pabandyti. Reikia stengtis dėl nacionalinės tapatybės ir tam nebūtina kapoti savo šaknų. Jos irgi gerbiamos, esu tikras.

– Ar sprendimą vėl šaukti šauktinius kaip nors veikė Rusija?

– Žinoma. Padėtis Baltijos jūros regione blogėja, taip pat ir prie pietinių Rusijos sienų, prie šiaurės vakarų. Rusija pati tą padėtį pablogino. Mums reikėjo stipresnės kariuomenės, kurioje būtų daugiau tinkamai paruoštų kareivių. Įskaitant ir karininkus, kurie būtų linkę tapti karininkais. Pakankamas karininkų skaičius susijęs su šaukimu. O to padaryti neleido 2009-aisiais priimta sistema. Deja.

– Kaip manote, kodėl Rusija ėmėsi provokacijų ir prieš Švediją, kuri nėra NATO narė? Čia kalbu apie povandeninius laivus prie Stokholmo, karinius lėktuvus, imituojančius ataką prieš Stokholmą ir panašiai. Kokia buvo jūsų reakcija?

– Mane tai labai stebino. Svarstant apie pačios Rusijos interesą, tai viskas suveikė visiškai priešingai. Po šitų agresyvių veiksmų daugiau žmonių linkę jungtis prie NATO. Rusija padarė didelę klaidą, kad ir ko siekė. Mane labai stebino agresyvus judėjimas jūroje ir treniruotės ore prieš Švediją.

– Kaip manote kodėl Rusija tapo agresyvesnė? Ar tai kaip nors susiję su pokyčiais tarptautinėje sistemoje, pavyzdžiui, dažnesnėmis humanitarinėmis intervencijomis, ar tai daugiau vidaus problemos? Žinote, Rusijos politikai mėgsta skųstis esą spaudžiami NATO...

– Man atrodo, kad, jeigu pažiūrėtume į Rusijos gyventojų nuotaikas, kurias vis dar galima šiek tiek nuspėti sąžiningomis apklausomis, tai aptiktume stiprių nacionalinių, konservatyvių jausmų. Daug rusų vis dar tapatinasi su ankstesnėmis sistemomis. Netgi Stalino, Brežnevo geri reitingai, kai rusai vertina praeitį. Tai šalis, kurioje vyrauja nuotaikos žiūrėti atgal užuot ėmus taikiai konkuruoti dėl ateities.

Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip subyrėjo Sovietų Sąjunga. Ji minias paliko visai be turto, be ateities. Bankrotai. Visa tai galima lyginti su tokiu pralaimėjimu, kokį Rusija patyrė 1917-1918 metais. Tai buvo pusiau karinė katastrofa.

Iš patirties žinome, kad karines, socialines katastrofas patyrusiose šalyse nuotaikos yra nacionalistinės, konservatyvios, vis gręžiojamasi atgal. Remiantis ankstesniu kelių šimtų metų senumo ideologiniu klimatu, kuris susijęs ne vien su komunizmu, rusų nacionalinė nuotaika nuo maždaug 1994-ųjų pakrypo į nacionalinį konservatyvumą. O ponas V. Putinas tuo pasinaudojo ir tai skatino. Taip padėtį gvildenčiau aš, bandydamas suprasti, kodėl žmonės, matantys tikrą padėtį, linkę rinktis autoritarinį režimą ir šitaip patraukti kaimynių Vakaruose, Jungtinių Valstijų dėmesį.

– Klausiausi jūsų kalbos apie Rusijos praeities interpretacijas ir pagalvojau, kad Švedija irgi kadaise buvo stipri monarchija, bet galiausiai sklandžiai pasuko demokratijos link. Kur jūsų sėkmės paslaptis, ir ar ji tinka šiuolaikinei Ukrainai, Rusijai, gal galima ko nors pasimokyti?

– Daliai Švedijos visuomenės prireikė 200 metų susitaikyti su didžiosios galios pozicijos praradimu, kas iš esmės įvyko 1718-aisiais. Vienas iš svarbiausių dalykų renkantis naują kelią buvo savotiška oligarchinė parlamentinė sistema XVIII amžiuje. Taip pat – mokslo ir technologijų plėtra – siekiant būti konkurencingiems kitokiu nei karas būdu reikėjo mokslo ir technologijų. Jei Ukraina ir Rusija galėtų tai suprasti, tuomet taip. Daugeliu aspektų esame lygiai taip pat „sutriuškinti“. Bet kam kapstytis po tas jūsų ir mūsų tragedijas? Gal verčiau rinktis į ateitį nukreiptą plėtrą. Ir įtraukime moteris. Galima ir čia rasti atsakymą, kodėl Švedija atsistojo pasibaigus tegul ir trumpam, bet vis dėlto didžiosios galios Europoje laikotarpiui.