Italijos prezidentas kreipėsi į partijas vėl nepavykus suformuoti vyriausybės

Prezidentas Sergio Mattarella (Serdžas Matarela), kuruojantis derybas ir turintis paskirti naująjį premjerą, po antrojo konsultacijų rato patvirtino žurnalistams, kad jose nebuvo pasiekta „jokios pažangos“.

Vis dėlto jis pabrėžė, kad būtina suformuoti naują vyriausybę iškilus virtinei vidaus politikos ir tarptautinių iššūkių, tokių kaip įtampa dėl Sirijos. Nepaisant to, šalies vadovas pareiškė palauksiantis keletą dienų ir tada apsispręsiantis, kaip „išeiti iš aklavietės“.

Mateo Salvini (Matėjaus Salvinio) vadovaujama dešinioji koalicija, į kurią įeina S. Berlusconi partija „Forza Italia“ (Pirmyn, Italija), kovo 4 dieną įvykusiuose rinkimuose surinko daugiausiai rinkėjų balsų – 37 procentus.

Tuo tarpu 33 proc. balsų užsitikrinęs „Penkių žvaigždučių judėjimas“ (Movimento Cinque Stelle, M5S) turi daugiausiai vietų Italijos parlamente.

Abi politinės jėgos nė kartą teigė esančios pasiruošusios bendradarbiauti, tačiau M5S lyderis Luigi Di Maio (Luidžis Di Majas) pareikalavo, kad M. Salvini atsiskirtų nuo S. Berlusconi partijos.

Už M. Salvini vadovaujamą „Šiaurės lygą“ (Lega Nord) balsavo tik 17 proc. rinkėjų, tad partijos pirmininkas atsisakė palikti savo partnerį.

M. Salvini ketvirtadienį po konsultacijų pasakius žiniasklaidai kalbą, 81 metų S. Berlusconi neištvėrė ir griežtai sukritikavo M5S dėl „demokratijos pagrindų“ neišmanymo.

Vėliau L. Di Maio paprašė S. Berlusconi, negalinčio eiti valstybinių pareigų dėl teistumo už mokestinį sukčiavimą, „pasitraukti“, kad M5S galėtų pradėti dirbti su „Šiaurės lyga“.

Nepaisant to, penktadienio rytą M. Salvini savo nuomonės nepakeitė ir įspėjo, kad teks surengti naujus rinkimus, jeigu kitos partijos nesiliaus „peštis“.

„Žmonėms tai atsibos, atsibos ir man. (...) Arba jie susitvarko, arba balsuojam (iš naujo)“, – visuomeniniam transliuotojui „Radio 1“ sakė M. Salvini.

S. Mattarella vis dėlto turi numatęs ir kitų priemonių negu nauji rinkimai. Pavyzdžiui, jis gali surengti trečią konsultacijų ratą ar suteikti „tiriamuosius įgaliojimus“ kuriam nors parlamento deputatui, kuris pamėgintų pasiekti konsensusą su besikivirčijančiomis partijomis.