"Revoliucijos nepriklauso nuo vieno žmogaus", – savo šalininkams kažkada sakė Venesuelos prezidentas Hugo Chávezas. Teisybė. Visgi H.Chávezas nėra ir niekuomet nebuvo eilinė asmenybė.

Kelias į valdžią

Vargu ar kas galėjo pamanyti, kad 1954 m. kaimo mokytojų šeimoje gimęs Hugo Rafaelis Chávezas-Fríasas pasuks į politiką. Juolab kad pats Hugo svajojo būti dailininku ir beisbolo žvaigžde.

Visgi nelengvi vaikystės skurdžiame kaime metai užgrūdino jaunąjį Hugo. Pirmas rimtas jo gyvenimo pasirinkimas buvo šalies kariuomenė. Įstojęs į Venesuelos karo akademiją sostinėje Karakase, H.Chávezas daug dėmesio skyrė hobiams, tarp kurių buvo istorija. Ypač jį domino Simóno Bolívaro asmenybė, taip pat jis žavėjosi Che Guevaros idėjomis.

Įkvėpimo H.Chávezas sėmėsi ir iš buvusio Peru prezidento generolo Juano Francisco Velasco-Alvarado. Šis buvo įsitikinęs, kad kariuomenė turi ginti paprastų žmonių interesus, nes politinis elitas korumpuotas. Galiausiai pažintis su Panamos prezidento Omaro Torrijoso sūnumi suvedė jį su šios vidurio Amerikos šalies vadovu, kurio žemės ūkio reformos H.Chávezui padarė didžiulį įspūdį.

Užtat dešiniųjų pažiūrų Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto H.Chávezas niekuomet nemėgo. Kartą jis pasakė: "Būdamas su Torrijosu, tapau torijistu, būdamas su Velascu – velaskistu, o su Pinochetu – antipinočetininku."

Tarnaudamas armijoje H.Chávezas piktinosi korumpuota jos vadovybe, taip pat korumpuotu politiniu elitu, kuris valdė šalį ir naudojo jos išteklius.

Venesueloje prezidento Carloso Andréso Pérezo valdymo metais kilus socialinei ir ekonominei krizei, Hugo pagaliau ryžosi perversmui, tačiau bandymas nebuvo sėkmingas. Po perversmo H.Chávezas buvo laikinai įkalintas, o į laisvę paleistas po dvejų metų.

Keliaudamas po Lotynų Ameriką H.Chávezas ieškojo paramos, o grįžęs į tėvynę ėmė aršiai kritikuoti tuometį šalies prezidentą Rafaelį Calderą ir jo neoliberalias reformas. Krizių išvargintiems žmonėms H.Chávezo idėjos, nors ir populistinės, patiko.

1997 m. H.Chávezo įkvėptas Bolivarų judėjimas virto politine jėga, pavadinta Penktosios respublikos judėjimu (Movimiento Quinta Republica).

Jo nariai, taip pat ir H.Chávezas, suvokė, kad tiesesnis kelias į valdžią – rinkimai, o ne perversmas. 1998 m. H.Chávezas pirmąsyk oficialiai iškeltas partijos kandidatu į prezidento postą, o po metų buvo inauguruotas šalies vadovu.

Filosofija ir politika

H.Chávezas laikė save demokratinės socialistinės revoliucijos šaukliu, tačiau niekuomet nebuvo marksistinio-leninistinio socializmo šalininkas.

Jis pabrėžė, kad Tarybų Sąjungos ir Kinijos socialistiniai modeliai stokoja demokratinio valdymo. Šios linijos H.Chávezas laikėsi nuosekliai. Net opozicinės valdžiai jėgos Venesueloje galėjo nekliudomai veikti, nors kritikai visuomet kaltino valdžią, kad ši neleidžia žmonėms rinktis alternatyvų.

Politikos analitikas Gregory Wilpertas, apibūdindamas H.Chávezo ideologiją, sakė: "Pagrindinės jo ideologijos dalys – prioritetas švietimui, karinės bei civilinės valdžios vienybė, Lotynų Amerikos integracija, socialinis teisingumas ir nacionalinis suverenitetas."

H.Chávezas atmetė ne tik marksizmą bei leninizmą, tačiau ir socialdemokratiją arba vadinamąjį Trečiąjį kelią. Tačiau G.Wilpertas pridūrė, kad jis taip niekuomet ir nepatikslino, ką reiškia jo skleidžiamas "XXI a. socializmas".

"H.Chávezas neapibrėžė, kas yra tas XXI a. socializmas, išskyrus tai, kad šis socializmas apima laisvę, lygybę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Taip pat jis visuomet teigė, kad jo kuriamas socializmas skiriasi nuo valstybinio socializmo", – sakė G.Wilpertas.

H.Chávezas žavėjosi įvairiomis socializmo atmainomis Lotynų Amerikoje. Jis neslėpė, kad norėtų šio regiono integracijos, todėl palaikė glaudžius santykius su daugelio regiono valstybių lyderiais.

Ne svetimos jam buvo ir JAV mąstytojų mintys, pavyzdžiui, Noamo Chomsky, pagarsėjusio JAV politikos kritiko.

H.Chávezas savo filosofijos ryšį su marksizmu apibūdino paprastai: "Aš nesu marksistas, tačiau nesu nusistatęs prieš marksizmą. Nesu komunistas, bet nesu nusistatęs prieš komunizmą."

Naftos gavybos pramonė visuomet buvo Venesuelos ekonomikos variklis. H.Chávezas suprato, kad neturėdamas stabilių pajamų į biudžetą negalės įvykdyti savo reformų.

"Šalies ekonomika pradėjo kilti tuo metu, kai vyriausybė 2003 m. perėmė savo žinion pagrindinę šalies naftos gavybos įmonę. Nuo tada šalies BVP beveik padvigubėjo", – dėstė ekonomistas Markas Weisbrotas.

Visgi, pasak Iano Jameso, nacionalizacijos banga toli gražu nebuvo cunamis.

"Vyriausybė ir centrinis bankas iki šiol valdo tokią pat dalį šalies ekonomikos, kokią valdė ir 1998 m. išrinkus H.Chávezą, o privatus kapitalas – apie du trečdalius", – tvirtino ekspertas.

Vyriausybė negailėjo už naftos eksportą gautų pinigų. Dosniai remtos švietimo, socialinės ir sveikatos priežiūros sistemos, buvo organizuota plataus masto aprūpinimo būstu programa.

Remiantis statistika, dauguma sektorių, kurie anksčiau buvo menkai finansuojami, gavo solidžias vyriausybės dotacijas.

Pavyzdžiui, švietimo išlaidos išaugo nuo 3,4 proc. BVP, kurie buvo prezidento R.Calderos metais, iki 5,1 proc. Sveikatos apsaugos – nuo 1,6 iki 7,7 proc., o aprūpinimui būstu skirtos lėšos – nuo 1 proc. iki 1,6 proc.

Galiausiai skurdo lygis šalyje nuo 2000 m. buvusių 42 proc. 2006 m. sumenko iki 34 proc. Nors iki šiol apie 30 proc. Venesuelos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, ekstremalaus skurdo atvejų per H.Chávezo valdymo metus sumažėjo 72 proc.

Užsienio politika: be užuolankų

Venesuelos užsienio politika H.Chávezo valdymo metais buvo perorientuota į Lotynų Amerikos regioną, siekiant skatinti regiono šalių socialinę ir ekonominę integraciją.

Ypač daug dėmesio H.Chávezas skyrė dvišaliams santykiams vystyti. Su Brazilijos ir Argentinos vadovais jis braižė energetinio bendradarbiavimo planus, dažnai susitikdavo su Kubos lyderiais Fideliu ir Raúliu Castro, rėmė pigesne nafta Centrinės Amerikos šalis.

Didžiausiu savo priešu tarptautinėje erdvėje H.Chávezas visuomet laikė Jungtines Valstijas, vadino jas imperialistinėmis.

Kartą jis viešai pavadino buvusį JAV vadovą George’ą W.Bushą velniu, o sužinojęs, jog ir Argentinos prezidentė serga vėžiu, pareiškė, kad tai "JAV išrado būdą, kaip sukelti vėžį Lotynų Amerikos lyderiams".

Venesuela valdant H.Chávezui palaikė gerus santykius su Iranu, Baltarusija, Sirija ir Muamaro al Gaddafi Libija. Daugeliui savo sąjungininkų jis buvo dosnus draugas, nes visuomet turėjo stiprų kozirį rankose.

"Venesuela turi stiprų kozirį geopolitinėje scenoje – naftą. Tai koziris, su kuriuo mes ketiname kietai kalbėti su kiečiausia pasaulio valstybe JAV", – yra sakęs H.Chávezas.

Trumpai: svarbiausi faktai apie H.Chávezą

– Gimė mokytojų Hugo de los Reyeso Chávezo ir Elenos Frias de Chávez šeimoje. Buvo antras iš septynių šeimos vaikų. Nuo vaikystės svajojo būti dailininku, o vėliau profesionaliu beisbolo žaidėju. Hugo labai domėjosi istorija.

- H.Chávezo šeima nebuvo pasiturinti, todėl Hugo ir vyresnįjį savo sūnų Adaną tėvai išsiuntė gyventi pas močiutę Rosą. H.Chávezas apie savo vaikystę pasakodavo, kad ji "buvo linksma ir nerūpestinga, nors jam dažnai teko susidurti su nepritekliumi".

- Tapęs pulkininku leitenantu H.Chávezas daug laiko praleido burdamas savo bendražygius kovai su Venesuelos politine sistema.

- 1992 m. Venesueloje kilus socialiniams neramumams jis vadovavo kariniam perversmui, per kurį bandė nuversti prezidentą C.A.Pérezą. Perversmas žlugo, o H.Chávezas buvo įkalintas. Visgi nuo to momento jis tapo žinomas Venesueloje.

- 1998 m. po dar vienos socialinės ir ekonominės krizės šalyje H.Chávezas dalyvavo prezidento rinkimuose kaip Penktosios respublikos judėjimo (Movimiento Quinta Republica) kandidatas. 1999 m. jis buvo prisaikdintas šalies vadovu.

- 2002 m. grupė opozicijos atstovų bei disidentų suorganizavo perversmą, jie suėmė H.Chávezą ir nugabeno jį į karinę bazę Karibų jūroje. Po dviejų dienų Venesuelos karinės pajėgos išlaisvino prezidentą ir grąžino jį į valdžią. H.Chávezas apkaltino sąmokslo organizavimu Jungtines Valstijas.

- H.Chávezo vyriausybė daug pinigų skyrė sveikatos priežiūros, švietimo ir aprūpinimo būstu programoms. Daugelis programų buvo finansuojama iš naftos gavybos gautomis lėšomis.

- Didžiausiu savo priešu tarptautinėje arenoje H.Chávezas laikė JAV. Sykį jis grasino sustabdyti naftos tiekimą JAV, tačiau nesiėmė to daryti. Iki šiol JAV lieka didžiausia Venesuelos naftos pirkėja. Tiesa, valdant H.Chávezui Venesuelos nafta taip pat imta tiekti į Kiniją, Baltarusiją, Iraną ir Siriją.

- Oponentai dažniausiai kaltino H.Chávezą persekiojimu ir demokratijos stoka šalyje. Tačiau opozicinės jėgos Venesueloje visuomet galėjo nekliudomai veikti.

- 2011 m. H.Chávezas paskelbė, kad jam buvo diagnozuotas vėžys. Kuboje jam atliktos trys sudėtingos operacijos. Nepaisydami ligos, praėjusiais metais Venesuelos gyventojai perrinko jį šalies vadovu ketvirtai kadencijai.

- H.Chávezo inauguracijos ceremonija buvo atidėta neribotam laikui, nes prezidento būklė smarkiai pablogėjo. Pasak šaltinių, Venesuelos vadovui išsivystė komplikacijos dėl "sunkios plaučių infekcijos".

H.Chávezo įpėdinis?

Prezidentas H.Chávezas, prieš išvykdamas gydytis į Kubą, paskelbė, kad savo įpėdiniu jis norėtų matyti dabartinį šalies viceprezidentą Nicolásą Maduro.

- 50-metis N.Maduro – buvęs autobuso vairuotojas ir Venesuelos sostinės Karakaso viešojo transporto sistemos profsąjungos lyderis. Nuo 2006 m. jis užėmė užsienio reikalų ministro ir šalies viceprezidento pareigas.

- N.Maduro užsienyje buvo vertinamas, kaip labiausiai sukalbamas ir mažiausiai radikalus iš visų H.Chávezo aplinkos pareigūnų.

- N.Maduro buvo labai artimas H.Chávezui, ypač po to, kai prezidentui buvo diagnozuotas vėžys. Jis dažnai vykdavo su H.Chávezu į Havaną, kai šis ten gydėsi. N.Maduro pats asmeniškai pranešdavo visuomenei svarbiausią informaciją apie šalies vadovo sveikatos būklę.

- N.Maduro labai gerbiamas H.Chávezo aplinkos žmogus. Nors apklausos rodė, kad opozicijos kandidatas Henrique Caprilesas galėtų laimėti rinkimus prieš N.Maduro, po to, kai H.Chávezas įvardijo N.Maduro kaip galimą savo įpėdiniu, šio politiko galimybės laimėti rinkimus smarkiai išaugo.

- 2000 m. N.Maduro buvo išrinktas į Nacionalinę tarybą, kur visokeriopai palaikė H.Chávezo politiką. Po kurio laiko jis tapo Nacionalinės tarybos pirmininku, o 2006 m. tapęs užsienio reikalų ministru perleido postą savo žmonai teisininkei Ciliai Flores. Ji vadovavo Nacionalinei tarybai nuo 2006 iki 2011 m.

- N.Maduro žmona C.Flores po nesėkmingo 1992 m. karinio perversmo, kurį organizavo H.Chávezas, vadovavo jį gynusių teisininkų grupei. Jai pavyko pasiekti, kad H.Chávezas po dvejų metų, praleistų kalėjime, būtų išleistas į laisvę. Šiuo metu ji yra Venesuelos generalinė prokurorė.

- N.Maduro yra laikomas civilių H.Chávezo aplinkos sparno atstovu, o Diosdado Cabello – įtakingiausiu tarp kariškių. Šis palaiko glaudžius ryšius su šalies kariuomene, taip pat verslo atstovais, tačiau nėra toks mėgstamas Venesuelos žmonių kaip N.Maduro. Visgi abejojama, kad D.Cabello galėtų organizuoti "rūmų perversmą", nes pareiškė, jog yra lojalus tiek H.Chávezui, tiek viceprezidentui N.Maduro.