Prancūziją "nupirko" turtingosios arabų šalys? Mainais į finansinę naudą prancūzai parėmė intervenciją į Siriją ir boikotavo derybas su Iranu?

Šių metų vasarą Saudo Arabijos pareigūnai, tarp jų saugumo vadovas princas Bandaras bin Sultanas, lankėsi didžiųjų Europos valstybių sostinėse, ieškodami palaikymo.
Vakarų šalių jie prašė nei daug, nei mažai. Pirma, paremti intervenciją į Siriją. Antra – toliau taikyti Iranui ekonomines sankcijas ir nesiderėti.

Tikėtina, kad Saudo Arabijos finansiniai ir energetiniai pasiūlymai galėjo sudominti Prancūziją. Prancūzijos ekonomika šiuo metu išgyvena ne per geriausius laikus: nedarbas – didelis, skolos smaugia, ekonomikos augimas – sustojęs, kredito reitingai sminga žemyn.

Nenuostabu, kad praėjus maždaug mėnesiui po Saudo Arabijos delegacijos vizito Prancūzijos gynybos ministras Jeanas Yves’as Le Drianas paskelbė apie 1,5 mlrd. dolerių vertės Prancūzijos ir Saudo Arabijos sutartį rekonstruoti šešis karo laivus.

Liepos mėnesį Jungtiniai Arabų Emyratai pasirašė su prancūzais 913 mln. dolerių vertės sandorį įsigyti du didelės raiškos "Helios" karinius palydovus. Saudo Arabija, be to, investavo į Prancūzijos žemės ūkio ir maisto pramonę... Tikėtina, kad buvo ir daugiau susitarimų.

Kitose Vakarų Europos šalyse Saudo Arabijos delegatams sekėsi ne taip gerai. Susitikęs su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu B.bin Sultanas pasiūlė pasikalbėti apie energetinį bendradarbiavimą. V.Putino prašyta neremti Sirijos vadovo Basharo al Assado.

Tačiau, kaip tvirtina spauda, princas ėmė grasinti, kad Čečėnijoje gali atsinaujinti karinis konfliktas, nes Saudo Arabija esą palaiko ryšius su Kaukazo sukilėliais. Tiesa, kiek čia yra tiesos – sunku pasakyti.

Pasak neoficialių šaltinių, tokie grasinimai užrūstino V.Putiną. Jis, priešingai, nei norėjo Saudo Arabijos atstovai, sustiprino paramą Sirijos vyriausybei. Kartu Rusijos vadovas nurodė imtis derybų su Jungtinėmis Valstijomis dėl taikaus Sirijos krizės sprendimo.

Vis dėlto Saudo Arabija ir Izraelis, nepaisydami kai kurių nesėkmių, nurimti neketina.

Šis buvusių priešininkių, o dabar sąjungininkių tandemas norėtų, kad JAV imtųsi karinių veiksmų prieš Siriją ir kad šalies vadovas B.al Assadas dingtų iš akiračio. Kitas klausimas – Irano. Jei ekonominės sankcijos šiitų valstybei toliau griežtės, Irano ekonomika gali neatlaikyti. Tada ir Irane gali prasidėti kas nors panašaus į situaciją Sirijoje.

Spauda klausia, ar Prancūzijos atsisakymas sudaryti susitarimą su Iranu buvo nupirktas?

Tiek Izraelio, tiek Saudo Arabijos vyriausybės norėtų, kad šiitiškose Artimųjų Rytų regiono valstybėse pasikeistų režimai.

Abi šalys sutaria, kad Iranas kelia didžiausią grėsmę jų interesams regione. Taip pat Tel Avivas ir Rijadas bendrai mano, kad Sirijos, esančios strategiškai labai svarbioje vietoje, neturėtų valdyti Irano globojamas režimas, net ir tuo atveju, jei vietoj B.al Assado Sirijoje įsitvirtintų kad ir "prižiūrimi" sunitai kovotojai, tačiau palaikantys ryšius su "Al Qaeda".

Izraelis bei Saudo Arabija laikėsi bendros pozicijos ir per krizę Egipte, kai kariuomenė nuvertė šalies prezidentą Mohamedą Morsi.

Musulmonų brolijos nariai – sunitai, tačiau Saudo Arabija išsigando panašių populistinių judėjimų šalies viduje. O Izraelis Musulmonų brolijos veikloje įžvelgė simpatijų tokiems judėjimams, kaip "Hamas". Šis kontroliuoja Gazos Ruožą.

Izraelio ir Saudo Arabijos aljansas – tvirtas. Izraelis išmano lobizmą, ypač Vašingtone, o Saudo Arabija turi reikiamų finansinių išteklių, kad reikiamas šalis papirktų.

Šiuo atveju JAV prezidento Baracko Obamos pastangos taikiai sureguliuoti įtampą Artimuosiuose Rytuose gali žlugti.