Gudija plečia karines bazes prie mūsų sienų: kieno kareiviai bus jose dislokuoti – gudų ar rusų?

Saro universiteto (Vokietija) dėstytojas ir politikos bei gynybos apžvalgininkas Aleksandras Fridmanas teigia, kad bene vienintelis veiksnys, lemiantis A. Lukašenkos gebėjimą išsaugoti savarankiškumo likučius yra tai, kad Rusija pernelyg užsiėmusi Ukraina, tačiau jei Kremliuje būtų priimtas sprendimas baigti žaidimus su Minsku, A. Lukašenka bus bejėgis ką nors padaryti.

– Neseniai atliktas estų žurnalistų tyrimas atskleidė, kad Gudijoje plečiama arti Lietuvos sienos esančių karinių bazių infrastruktūra, kas reiškia tik vieną dalyką – jose bus dislokuotos gausesnės pajėgos. Kieno pajėgos tai bus – gudų ar rusų?

– Manau, kad esminio skirtumo nėra. Juk gudų ir rusų armijos veikia sutartinai, ranka rankon. Baltijos šalims turbūt būtų ramiau, jei ten būtų dislokuoti gudų kareiviai, bet koks skirtumas? Juos bet kurią dieną galima pakeisti rusais. Mano nuomone, šiais veiksmais siekiama didinti psichologinį spaudimą Lietuvai ir kitoms Gudijos kaimynėms, todėl spėju, kad šiose bazėse bus dislokuoti ir gudai, ir rusai. Pastarieji tikrai ten bus ir galbūt ne tik kaip psichologinio spaudimo priemonė – matome, ką Rusija išdarinėja Europoje. Vokietijos žvalgybos vadovas neseniai tiesiai šviesiai pareiškė, kad Maskva ruošiasi karui, o iš vokiečio lūpų tai – neeilinis pasakymas.

Kiek žinau, šiuo metu Gudijoje nėra didelių rusų pajėgų, nors kažkokiu mastu rusai greičiausiai palaiko savo karinį buvimą. Vargu ar gali būti kitaip, kai Rusijai reikia kareivių ne tik Ukrainoje, bet dabar jau ir Sirijoje.

Rastųsi ir tų, kurie sveikintų rusų atėjimą – Kremliaus propaganda ne veltui dirba Gudijoje.

– Kaip Gudijos visuomenė reaguotų, jei Rusija nuspręstų įvesti dideles, faktiškai, okupacines pajėgas?

– Žmonių ir požiūrių yra visokių. Daugumai tai nepatiktų, nes rusų kareivius jie laiko užsienio jėga, o karo Ukrainoje visai nelaiko „savu“. Bet kuriuo atveju, nevertėtų tikėtis masinių protestų, ar kažko panašaus. Ne tik todėl, kad šalį užspaudusi valdžia. Daug žmonių tiesiog mėgintų tai ignoruoti ir toliau užsiimti buitiniais dalykais. Be to, rastųsi ir tų, kurie sveikintų rusų atėjimą – Kremliaus propaganda ne veltui dirba Gudijoje. Taigi, dauguma būtų nepatenkinti, bet nieko dėl to nedarytų.

– O pats A. Lukašenka? Juk rusų armija Gudijoje keltų grėsmę ir jo asmeninei valdžiai?

– Jis mėgintų prieštarauti, išsisukinėti, gudrauti, bet jei Maskva pasakytų griežtai – A. Lukašenka būtų priverstas nusileisti. Beje, manau, kad todėl jis ir paankstino prezidento „rinkimus“ – stengiasi tempti laiką, tikėdamasis išlaukti sudėtingą karo Ukrainoje fazę. Esą, jei rusai kažko iš jo reikalaus, jis atsakys: „palaukite, juk matote, kad man čia su rinkimais reikia susitvarkyti, kitaip čia ir jums visokių bėdų gali kilti“.

Aleksandras Fridmanas/Asmeninio arch. nuotr.

– Kodėl Kursko fronte kariauja šiaurės korėjiečiai, o ne gudai? Kaip A. Lukašenkai vis pavyksta išsisukti?

– Grynai kariniu požiūriu, Maskva daro pragmatinį pasirinkimą: iš Šiaurės Korėjos galima gauti daug daugiau kareivių ir jie yra pigesnė „patrankų mėsa“, nei gudų armija, kuri yra ne tik maža, bet ir blogai parengta. Taip pat neaišku, kaip gudai sureaguotų į įsakymą eiti mirti Rusijos kare. Žinoma, kad A. Lukašenka to nenori ir nuolat išgalvoja vis naujas gudrybes ir atsikalbinėjimus. Manau, kad jis labai laukia Donaldo Trumpo inauguracijos, tikėdamasis, kad prasidės derybos dėl paliaubų.

– Kada A. Lukašenkai geriau sekėsi išsisukinėti nuo Kremliaus spaudimo – invazijos į Ukrainą metu ar dabar? Kremliaus gniaužtai per šį laiką tvirčiau susigniaužė ar atsileido?

– Sakyčiau, kad kiek atsileido, nes dėl karo Rusija atsidūrė gilioje izoliacijoje ir jai reikalingi sąjungininkai, o A. Lukašenka puikiai moka „pardavinėti“ save kaip sąjungininką. Jis ne tik sugebėjo įsilieti į Rusijos karo ekonomikos struktūrą, bet ir iš jos pelnytis. Visgi, esminis veiksnys yra ne tai, ką daro A. Lukašenka, o tai, kiek ir kokia Gudija reikalinga Rusijai. Galutiniai sprendimai priimami Maskvoje.

Šiandien jis Rusijai reikalingas, o pasibaigus karui jo naudingumo laipsnis labai sumažės.

– A. Lukašenka taip pat aktyviai demonstruoja draugystę su Kinija. Ar Pekinas saugo jį nuo Rusijos okupacijos?

– Kinijos veiksnys svarbus, bet ne tiek, kiek norėtų A. Lukašenka, kuris tikrai norėtų palįsti po Kinijos „skėčiu“ ir tapti Pekino vasalu. Tačiau Gudija – ne Vidurio Azija, kurios valstybės daug glaudžiau susijusios su Kinija, žiūrinčią į tą regioną kaip į savo tiesioginių interesų zoną. Apskritai, Pekinas norėtų išlaikyti suverenią Gudiją, tačiau Minsko atžvilgiu jis dirba atsižvelgdamas į Rusijos interesus ir pripažįstą, kad Gudija – Maskvos interesų sferoje. Taip, jei Rusija nuspręstų galutinai praryti Gudiją, ji taip pat atsižvelgtų į Kinijos nuomonę, tačiau tai nebūtų lemiamas veiksnys. Kinija turi didžiulę įtaką Rusijai, bet Vladimiras Putinas visgi priima savarankiškus sprendimus.

– A. Lukašenka turbūt labai trokšta derybų dėl paliaubų Ukrainoje ir svajoja būti jų dalyviu. Kokie jo šansai šiuo atžvilgiu?

– Padėtis dvejopa. Iš vienos pusės, A. Lukašenkai naudinga, kad Rusija užsiėmusi karu ir jį daugiau ar mažiau palieka ramybėje. Šiandien jis Rusijai reikalingas, o pasibaigus karui jo naudingumo laipsnis labai sumažės.

Iš kitos pusės, jam baisu, kad karas vyksta vis intensyviau ir A. Lukašenkai vis sunkiau išsisukinėti nuo įsitraukimo. Todėl derybose dėl paliaubų jis taip pat mato galimybes ir naudą sau. Tačiau čia jis susiduria su naujomis dilemomis. Jei būtų nuspręsta tiesiog nutraukti ugnį, abiem kariaujančiom pusėm liekant savo pozicijose tokį sprendimą priiminėtų „dideli berniukai“, kuriems visiškai nerūpi, ką tuo klausimu mano A. Lukašenka.

Jis mato savo šansą derybose dėl tvarios ir ilgalaikės taikos, kitaip sakant, derybose dėl naujos pasaulio sanklodos. Tokiose derybose, kur dalyvautų įtakingiausi pasaulio žaidėjai, jis labai trokšta dalyvauti. Ir reikia pasakyti, kad šansų jis turi, nes Rusija ir Kinija greičiausiai prastūminėtų Minską kaip savo sąjungininką derybose, pateikdamos jį kaip „nepriklausomą“ veikėją. Beje, ES tokiu atveju gali pareikalauti „kitos“ Gudijos dalyvavimo. Turiu omeny Sviatlaną Cichanouskają.

Kaip bebūtų, A. Lukašenka dirba šia linkme ir siunčia teigiamus signalus visoms pusėms. Pavyzdžiui, dvi neseniai paskelbtos amnestijos kelioms dešimtims politinių kalinių, kaip tik yra ne kas kita, o signalas Vakarams, kad su juo galima derėtis.