Apie epochą, kurioje kai kurių šiandienos elitinių profesijų atstovai būtų buvę visuomenės paraštėse, o mirtis buvusi pasilinksminimo objektu, „Kauno dienai“ pasakojo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Tomas Čelkis.
– Pradėkime nuo pačios sampratos. Kaip viduramžiais žmonės suvokė darbą?
– Pirmiausia tai išgyvenimas. Juk ir dabar sakome: „nedirbsi – negyvensi“. Tačiau taip pat tai buvo ir gyvenimo būdas. 99 proc. viduramžių visuomenės – valstiečiai. Visas žmogaus gyvenimas praeidavo mažoje bendruomenėje ir sukosi aplink ją. Nebuvo darbo valandų ar kažko panašaus, niekas neskaičiavo minučių. Karvė bliauna – ir tu bėgi. Taip tekėjo visas gyvenimas. Galima sakyti, kad to meto žmogus nuolat gyveno procese ir neskyrė darbo nuo nedarbo – toks buvo pats gyvenimas.
Kaimo bendruomenė buvo labai tarpusavyje susijusi, pradedant darbais ir baigiant saugumu. Viduramžiais buvo gana įprasta, kad kaimyninio kaimo „atstovai“ susigundydavo pasiglemžti kaimynų turtą, todėl bendruomenė turėjo rūpintis ir savo apsauga, taip pat kaip ir darbais. Buvo net savotiška žvalgyba. Štai ir Lietuvoje turime rašytinių šaltinių, kuriuose minimi atvejai, kaip kad „kelyje sutikome senį“. Kokia jo funkcija? Stebėti ir klausytis, vertinti, kas darosi aplink bendruomenę.
– O kaip miestiečiai – amatininkai, pirkliai ir kitų profesijų atstovai?
– Esminis skirtumas nuo mūsų laikų – darbas nebuvo siejamas su laiku. Pavyzdžiui, žmogus sudarė sutartį, pagal kurią įsipareigojo kažką pagaminti arba pastatyti namą ir taip toliau. Sutartas atlygis buvo už galutinį produktą, o ne darbo laiką. Pažadėjai rezultatą ir turi jį pateikti, o kaip spėriai tai padarysi, jau tavo paties darbštumo ar tingumo klausimas. Laiko disciplina ėmė atsirasti kartu su laikrodžių paplitimu miestuose maždaug XII a. Atsirado tai, ką vadintume „susitarimo laiku“, pavyzdžiui, visi turi susirinkti į darbą dirbtuvėse, kai miesto laikrodis išmušė aštuonis dūžius. Tuo pačiu atsirado ir konkretus laikas pertraukai ir taip toliau. Tačiau tai nė iš tolo nebuvo toks griežtas laiko paskirstymas, kokį praktikuojame šiandien.
– Kaip gyveno tokie meistrai, kaip mūrininkai? Ką daryti, jei tavo gyvenvietėje nėra užsakymų? Susirenki šeimą ir kraustaisi? Ir taip nuolat?
– Tokių žmonių gyvenimui ir darbui įtakos turėjo daug veiksnių – nuo jų paslaugų poreikio iki metų laikų. Todėl jie dažnai neturėdavo šeimos, nes veiklos pobūdis buvo tam nepalankus. Sakykime, mūrininkas galėjo būti nusamdytas bažnyčios statybai ir tai jau praktiškai „viso gyvenimo“ darbas arba tiksliau, šis darbas tapdavo žmogaus gyvenimu. Toks darbas būdavo labai ritualizuotas, aplink jį sukosi daug žmonių – nuo mūrininkų iki kunigų. Visą procesą nuolat lydėjo ritualai – nuo pirmojo vinies įkalimo iki kasdienių mišių. Kaip mes šiandien įvertintume darbus lydinčias mišias? Tai darbo laikas, ar ne? Anos epochos žmonės vieno nuo kito neatribodavo.
Arba, pavyzdžiui, kelionė į darbą. Šiandien neskaičiuojame jos, kaip darbo laiko dalies. Bet viduramžių valstietis galėjo užtrukti pusdienį, kad nukaktų į laukus arba iki žūklės tinklų ar dar kur nors. Jam tai buvo bendras procesas.
– Jei tartasi dėl galutinio produkto, apmokėjimas už darbą taip pat išmokamas tik pristačius rezultatą?
– Kiek sudėtingiau. Pavyzdžiui, statybininkas pagrindinį atlygį gaudavo baigus visus darbus, bet galėdavo susitarti, kad kažkokia jo dalis būtų išmokama kartą per metus, kol vyksta darbai. Be to, jie susitardavo dėl apgyvendinimo sąlygų, kasdienio maisto ir gėrimų raciono ir kitų buities aprūpinimo dalykų. Bet tai tikrai nebuvo „alga“, šiandienine samprata.
– Šiandien, įsidarbinę biure, gauname kompiuterį ar telefoną bei kitas reikalingas darbo priemones, o kaip anuomet?
– Priklausė nuo aplinkybių, bet turbūt galime drąsiai sakyti, kad meistrą samdantis žmogus net neįsivaizdavo, kad tas gali neturėti įrankių. Kartais darbo įrankius reikėdavo gamintis proceso eigoje, pavyzdžiui, statybinių medžiagų kėlimo mašinas statybose. Jas pastatydavo, panaudodavo, o baigus darbus paprasčiausiai sukūrendavo. Niekas jų netąsė iš vienų statybų į kitas. Kaip jau kalbėjome, darbas buvo labai „gyvenimiškas“ procesas.
Kaime buvo įprasta bendrai naudoti duonos kepimo krosnį arba skolintis arklį ar vežimą. Tai „surišdavo“ žmones. Juk nelabai norėsi pyktis su kaimynu, nes tuomet jis tau neskolins arklio ar net duonos neleis išsikepti savo krosnyje. Dabar esame aptekę daiktais, o viduramžiais žmogus turėjo jų labai nedaug.
– Būti kilminguoju – taip pat darbas?
– Darbas ir gyvenimo būdas. Riteris pirmiausia buvo karys, tarnaujantis savo siuzerenui. Beje, atlygis už karo tarnybą laikytas negarbingu, todėl buvo pasirenkamos kitos atsilyginimo formos – kokia nors „dovana“, kuri veikiausiai buvo karo grobio dalis arba visai kitokios rūšies apdovanojimai, kaip, pavyzdžiui, leidimas tam tikrą laiką plėšti užimtą miestą. Kiek prisiplėši – tiek ir „uždirbsi“. Žinoma, išpirkos už kilmingus belaisvius.
Apskritai, buvimas kilminguoju preziumavo labai daug pareigų, darbų ir „mokslų“ – nuo ginklo valdymo iki jodinėjimo, mokėjimo skaityti, rašyti, eiliuoti ir žaisti šachmatais. Pažvelkite kad ir į dabartinę Anglijos karališkąją šeimą – tai nėra laisvi žmonės, ant jų pečių – nesuskaičiuojamos pareigos ir griežti gyvensenos ir socializacijos reikalavimai. Jie dirba darbą ir, beje, labai sunkų darbą.
– Šiandien „kultūros žmonės“ yra garsenybės, savotiškas visuomenės elitas. Dalis jų pasiekia fantastišką finansinę gerovę. Kurioje visuomenės piramidės pakopoje tokie žmonės buvo viduramžiais?
– Miestų plėtra suteikė menininkams galimybę gyventi sėsliai. Jei būdavo didelė sankaupa žmonių, visada atsirasdavo tų, kurie kas kažkiek laiko ateidavo pasižiūrėti vaidinimo ar paklausyti muzikos. Jei žmonių per mažai – menininkui teko klajoti. Pastarųjų gyvenimas iš esmės nedaug skyrėsi nuo elgetų. Jų gyvenimas buvo labai sunkus, tačiau tie žmonės vis tiek jį rinkdavosi, nes pašaukimas jiems buvo svarbiau. Vakarų Europoje jiems padėjo išgyventi švelnesnis klimatas ir didesnis gyventojų tankumas. Tuo metu Lietuvoje toks gyvenimo būdas buvo praktiškai neįmanomas. Bet kuriuo atveju, viduramžiais, ypač iki miestų plėtros, gyvenimas kelyje buvo labai pavojingas, nes kelias buvo laikomas ta erdve, kurioje susitelkia visi asocialai. Elgetos, plėšikai… ir menininkai. Vėliau jie visi pradėjo plūsti į miestus. Kalbant apie visuomenės piramidę, menininko vieta viduramžiais ir net kiek vėlesniu laikotarpiu buvo maždaug greta elgetos ir prostitutės.
– Nusikalstamas gyvenimas laikytas „darbu“?
– Elgetavimas – taip, nusikalstamumas – ne. Tačiau jis, be abejo, egzistavo. Buvo ir organizuotas nusikalstamumas. Šie visuomenės elementai paprastai telkėsi priemiesčiuose ir net turėjo savotišką „profesinio rengimo“ sistemą. Pavyzdžiui, iš vargingų šeimų paimti vaikai būdavo mokomi „amato“ ir vežami „dirbti“ į miestą. Tuose pačiuose priemiesčiuose veikė ir viešnamiai bei lošimų namai. Į miestus juos įsileido vėlesniais laikais, nes iki to miestiečiai vengdavo afišuoti tokius pomėgius ir jų ieškojo atokiose vietose. Beje, netoli Vilniaus, net XIX a. būta itin garsios smuklės, kurioje rinkdavosi visi tokie „asocialūs elementai“, ir įstaigos šlovė buvo tokia, kad padorūs žmonės bijodavo pro tą vietą keliauti.
– Biuro darbuotojai, vadinamasis „ofiso planktonas“, šiandien turbūt sudaro pagrindinę darbo rinkoje veikiančių žmonių masę ir yra laikomi viduriniuoju visuomenės sluoksniu. Su kuo juos būtų galima palyginti viduramžiais?
– Labai sudėtingas klausimas. Galbūt galėtume vertinti taip: „ofiso planktonas“ nėra meistrai, jų darbas nereikalauja ypatingų talentų ir įgūdžių, tačiau jie yra būtini, kad „pasaulis suktųsi“. Jų atitikmuo viduramžių miestuose turbūt būtų žibintininkai, vandens nešėjai, skalbėjai ir panašūs darbai. Iki batsiuvio ar barzdaskučio „ofiso planktonas“ greičiausiai nebūtų traukęs.
– Kas, jei žmogus nebegalėdavo dirbti?
– Negali dirbti – negali gyventi. Socialinės rūpybos juk nebuvo. Todėl viduramžių žmogui buvo labai svarbu priklausyti tam tikrai grupei – šeimai, bendruomenei. Pirmiausia, žinoma, kraujo ryšiai, kurie anuomet buvo daug svarbesni nei dabar. Artimieji turėjo pareigą rūpintis žmogumi, nebegalėjusiu pasirūpinti savimi. Bendruomene galėjo būti vienuolynas. Esmė – būti kažko dalimi. Nepriklausymas jokiai grupei praktiškai buvo tolygus mirčiai. Skirtingai nuo renesanso atneštų naujovių, viduramžių žmogus nebuvo individualus.
Šiais laikais rūpestį žmogumi užtikrina sistema, įstatymai, kurie, pavyzdžiui, įpareigoja tėvus rūpintis vaikais. Jei to nedarysi, bus įstatymu numatytos sankcijos. Viduramžių žmogus taip pat turėjo pareigą rūpintis artimuoju, bet ne įstatyminiu, o moraliniu ar paprotiniu pagrindu. Taip elgtis reikėjo todėl, kad tai buvo teisinga.
Šiandien, nors šeimos ryšius išlaikome, visgi atsiskiriame vieni nuo kitų. Vaikai atsiskiria nuo tėvų ir iš esmės visi gyvena kas sau. Viduramžiais po vienu stogu gyvendavo trys kartos, kurios viską darydavo kartu, pasidalindavo darbų naštą – nuo lauko darbų iki vaikų priežiūros. Svarbesniam darbui susirinkdavo platesnė giminė ir tai buvo norma – šiandien visi padedame kažką nudirbti šitam giminaičiui, o rytoj – anam. Kasdienis darbas žmones „sucementuodavo“ į kažką vientiso, į socialinį mikropasaulį.
– Visais laikais žmogui būtinas poilsis, pramoga. Kaip šis poreikis tenkintas viduramžiais?
– Pirmiausia reikia pastebėti, kad tame buvo daug religijos. Sakykime, darbas šiuo atžvilgiu buvo laikomas bausme žmonijai už pirmųjų žmonių nuodėmes. Į pramogas žiūrėta skeptiškai, nes visos hedonizmo formos buvo laikomos yda. Linksmintis, juoktis, patirti malonumus – nuodėminga ir malonu velniui. Šokis – pagoniškas dalykas. Tingėjimas – viena iš didžiųjų nuodėmių. Žmogaus paskirtis šioje žemėje – „ora et labora“ – „melstis ir dirbti“. Malda laikyta poilsiu kūnui.
Žinoma, žmonės pramogavo, nors to neturėtume vadinti laisvalaikiu, nes iš principo, jei nėra darbo laiko, tai nėra ir laisvalaikio. Užtat buvo daug švenčių, per kurias žmogus galėjo nukreipti savo protą nuo gyvenimo sunkumų.
Skamba grubiai, bet atsipalaidavimas viduramžių žmogui pirmiausia buvo totalus apsirijimas ir nusigėrimas, ir nors tai laikyta nuodėme, buvo apstu vietų, kurios suteikdavo tokią galimybę, greta mūsų jau minėtų viešnamių.
– Kaip ir dabar, buvo „tinkamas“ ir „netinkamas“ pramogavimas?
– Bažnyčia į tai žiūrėjo su tam tikru supratimu, nes apsirijimo iki vėmimo nepatyręs žmogus negalėtų tinkamai įvertinti ir pasninko. Tiesiai rašyta: „kiaulių minia ryja ir geria, bet jei to neįvyktų, jie nesuprastų gavėnios prasmės“. Taigi, pramoga viduramžių žmogui buvo laikas, kai jis leido sau viską, tam tikra prasme sugyvulėdavo.
Kai kurios pramogos taip pat padėdavo visiems pasijausti lygiais – tokia buvo karnavalų prasmė, nes kaukės nuslėpė statusą ir kilmę, o tai reiškia, kad visi linksmybių dalyviai yra vienodi, nebeatskirti socialinių barjerų. Tai buvo laikinas išsilaisvinimas iš savo rėmų tiek varguoliui, tiek bajorui.
– Apibūdinote kūniškus malonumus. Šiais laikais, norėdamas patirti „aukštesnius“ pojūčius, žmogus gali eiti į operą, teatrą ar muziejų. Kaip tokį poreikį patenkinti viduramžiais? Kaip reikėjo pramogauti „teisingai“?
– Kiekvienam visuomenės sluoksniui poilsis buvo savitas. Tinkamas pramogavimas kilmingajam – riteriški žaidimai, turnyrai, medžioklė. Kilmingiesiems rekomenduoti stalo žaidimai arba individualios pramogos, kaip šaudymas. Valstiečiai taip pat galėdavo susimanyti žaidimų, kurie paprastai buvo masiški ir chaotiški, bet pirmoji jų pramoga liko girtavimas ir apsirijimas, ir valstiečio pramogavimas apskritai nebuvo laikomas „teisingu“.
Kilmingoms moterims buvo rekomenduojama skirti laiko šeimai. Kas įdomu, laikas praleistas žaidžiant su vaikais laikytas tinkama pramoga ir kilmingiems vyrams, nes vaikų juokas nebuvo nuodėmingas, o kaip tik dorybingas, nes kilo iš gėrio. Tuo metu suaugusiųjų juokas laikytas piktu pasityčiojimu iš kažko.
Mėgavimasis „aukštesniais“ dalykais paplito daug vėliau. Žinoma, dvarų kultūroje tai buvo įprasta ir viduramžiais, bet absoliučiai daugumai žmonių tokios pramogos buvo nepasiekiamos ir nepažįstamos. Nors ir paprasti žmonės turėjo kažką panašaus, kaip, pavyzdžiui, bažnytinis teatras ir aplink jį rengti bendruomenės žaidimai, ypač vaikams. Gyvosios prakartėlės, vaikų procesijos ir kitos dvasingos ir todėl gražios atrakcijos. Šventinių mišių vargonai ir choras vietoje kaimo birbynės to meto valstiečiui turėjo būti kažkuo dangišku.
– Smurtas ir mirtis taip pat buvo pramogos objektas?
– Pirmiausia prastuomenei. Sakykime, pradinės futbolo formos buvo labai brutalios: nunešti ir priešininko pusėje iškelti pripūstą kiaulės pūslę, o kaip tai padaryti arba sutrukdyti priešininkams – nebuvo jokių apribojimų. Žmonės žūdavo.
Dar viena pramoga – „kiaulės daužymas“. Uždarame garde dviem varguoliams, galbūt neregiams arba vyrams užrištomis akimis, įduodavo mietus, kuriais jie turėjo negyvai uždaužyti kiaulę. Laimėjusiam atitekdavo ta pati kiaulė. Nesunku nuspėti, kad varžovai pirmiausia siekdavo „išjungti“ vienas kitą, o jau tada ramiai imtis kiaulės ir stebėtojams tai buvo linksmiausia „renginio“ dalis.
Gyvūnų kankinimas, žudymas, deginimas ilgą laiką ir po viduramžių tarnaudavo kaip prastuomenės pasilinksminimo formos, tinkamos ir vaikams. Mirties nuosprendžių vykdymas taipogi pritraukdavo daug smalsuolių. Šiandien mums sunku tai suvokti, bet viduramžių žmogus nebijojo mirties, gyveno greta jos kiekvieną dieną.
Toks buvo viduramžių žmogus – neįtikėtinai vulgarus, bet tuo pačiu metu jo gyvenimas buvo persmelktas dvasinių prasmių.
(be temos)
(be temos)