Britanijoje diplomatai savo darbuotojus paverčia vergais

Teisinę neliečiamybę turintys užsienio valstybių diplomatai Londone savo darbuotojus paverčia vergais, rašo britų dienraštis „The Daily Telegraph“.

Leidinio duomenimis, kiekvienais metais į Didžiąją Britaniją iš užsienio atvežama 15 tūkst. žmonių dirbti diplomatų šeimose. Labai dažnai iš darbuotojų atimami pasai, jie verčiami dirbti po 20 valandų per parą už grašius.

Iš išorės balti namai Londono Kensingtono (Kensington) rajone, kur gyvena užsienio šalių diplomatai, atrodo prabangūs ir padorūs. Šių namų gyventojams netaikomi jokie Britanijos įstatymai. Net jei ambasadoje vykdomas nusikaltimas, jo sustabdyti nėra galimybių. Diplomatai turi teisinę neliečiamybę ir Britanijos policija nieko negali padaryti.

Tyrimą atlikę „Channel 4“ žurnalistai skelbia, kad dažniausiai diplomatams vergauja skurdžiausių Afrikos ir Azijos šalių piliečiai. Juos į Britaniją atsiveža užsieniečių šeimos, kurios tokius žmones formina kaip aptarnaujantį personalą. Atvykus į Jungtinę Karalystę iš darbuotojų atimami pasai, jie verčiami dirbti po 20 valandų per parą už menką atlyginimą. Tokių asmenų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo XVIII amžiaus vergų: žmonės miega ant grindų, maitinami maisto atliekamomis. O jei darbuotojas neklauso, dažnai griebiamasi baisių priemonių, pavyzdžiui, deginimo karštu lygintuvu. Daugelis tokių žmonių jau nemažai metų dirba Kensingtone, tačiau nėra matę paties Londono, nes jiems neleidžiama išeiti iš ambasados teritorijos.

„Channel 4“ žurnalistai išsiaiškino, kad, pavyzdžiui, viena moteris iš Vakarų Afrikos, ilgai tarnavusi pas Britanijoje garsią teisininkę, dirbančią iš karto keliose labdaros organizacijose, per trejus metus neturėjo nė vieno laisvadienio. Per savaitę ji dirbdavo po 120 valandų. Moteriai buvo draudžiama išeiti į gatvę. Pabėgti ji sugebėjo tik padedama kaimynų, su kuriais vergė pasikalbėjo per tvorą.

Vėliau moteris laimėjo teismo procesą prieš savo buvusią darbdavę. Teismas teisininkę nuteisė kalėti už darbuotojos išnaudojimą ir dažną mušimą. Tačiau tokie atvejai yra vienetiniai. Dažniausiai engiamas žmogus gali tik pabėgti ir prašyti pagalbos kuriame nors paramos centre.