Ar „finliandizacija“ galėtų išgelbėti Ukrainą nuo invazijos?

Šis terminas kilęs iš Suomijos pozicijos šaltojo karo metais, kai ji buvo priversta laikytis neutralumo mainais už tai, kad išvengtų sovietų įsiveržimo.

Nors pats E. Macronas termino „finliandizacija“ nevartojo, jis teigė, kad neutralumo politika yra tarp „modelių, padėtų ant stalo“, bet perspėjo, kad situacija negali baigtis „niekieno žemėje, be suvereniteto ar saugumo galimybės“ Ukrainai.

Nepaisant to, finliandizacijos paminėjimas sukėlė stiprų daugelio Suomijos užsienio politikos stebėtojų atsaką, nes šis laikotarpis yra skausmingas epizodas Šiaurės šalies istorijoje. Ką reiškia „finlandizacija“, kodėl tai ginčytina ir ar ji tikrai gali būti modelis Ukrainos krizei sušvelninti?

Prievartinis neutralumas

Pagal 1948 m. Helsinkio ir Maskvos draugystės sutartį Suomijos lyderiai sutiko laikytis atokiai nuo bendradarbiavimo su Vakarais gynybos srityje, ypač su JAV vadovaujamu NATO aljansu, taip pat vykdė autoritarinę politiką, kad nuslopintų antisovietines nuotaikas Suomijos politinėje ir kultūros srityse, ypač per žiniasklaidą.

Nors politika, dabar žinoma kaip finliandizacija, iš tiesų buvo sėkminga, siekiant neleisti sovietų tankams kirsti 1 300 kilometrų ilgio Suomijos ir Rusijos sienos, Suomijos išgyventą varžomą nepriklausomybę daugelis suomių dabar laiko gėdingu laikotarpiu.

Įžeidžiamas žodis iš „f“ raidės

Nors daugelis suomių mano, kad jų šalies pokario lyderiai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti Maskvos valiai, terminas „finliandizacija“ šiandien šalyje turi daugiausia menkinamą reikšmę.

„Suomijoje, kai sakai, kad kažkas buvo finliandizuotas, tai beveik įžeidimas, tarsi labiau linktum į Rusiją, o ne į Vakarus“, – aiškina buvęs ministras pirmininkas Alexanderas Stubbas, dabar Europos universiteto instituto Italijoje direktorius.

Daugelis finliandizacijos laikų žiniasklaidos ir politikos veikėjų dabar laikomi pernelyg uoliai taikę savicenzūrą, kad tik įtiktų Kremliui. Pasibaigus šaltajam karui, Suomija visiškai atsisakė neutralios pozicijos ir labai aiškiai pasuko į Vakarus, 1995 m. įstojo į Europos Sąjungą ir tapo artima NATO partnere, nors ir ne visateise nare.

„Mes buvome maža šalis tarp kūjo ir priekalo“, nes greta buvo grėsminga sovietų supervalstybė, sako Helsinkio universiteto profesorius Teivo Teivainenas. „Daugelis žmonių sutinka, kad finliandizacija yra mūsų istorijos dalis, ir mes ją įveikėme“, – naujienų agentūrai AFP sakė jis. „Tačiau siūlyti tai šiandien, nesvarbu, ar Suomijai, ar Ukrainai, yra įžeidimas“ daugeliui suomių, sakė T. Teivainenas.

„Senos sąvokos naujoms situacijoms"

Mintis, kad Ukrainos „finliandizacija“ galėtų padėti sumažinti įtampą su Rusija, sukėlė stiprią kai kurių apžvalgininkų reakciją. Buvęs premjeras A. Stubbas tviteryje perspėjo, kad „senos sąvokos naujoms situacijoms retai kada tinka“, nors vėliau jis AFP sakė labai abejojąs, kad E. Macronas būtų pavartojęs šį terminą. Tuo metu buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas tviteryje parašė, kad dėl finliandizacijos „Suomija nebūtų laikoma demokratija“, ir pridūrė, jog „tai nebuvo gražu“.

1973 m. Suomijos parlamentas balsavo už prezidento Urho Kekkoneno kadencijos pratęsimą be rinkimų, įtakingas lyderis pasitraukė 1982 m. po beveik 26 darbo metų.

A. Stubbas, būdamas Suomijos užsienio reikalų ministras ir dalyvavęs tarpininkaujant 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo paliauboms, griežtai atmeta mintį, kad finliandizacija galėtų būti išeitis iš dabartinės aklavietės prie Ukrainos sienos.

„Jokia didelė galybė, nesvarbu, Rusija ar kokia kita, negali nuspręsti, kokios krypties Ukraina nori laikytis savo saugumui garantuoti“, – AFP sakė A. Stubbas.