Tuo metu Rumunijoje ėjo 24-ieji Nicolae Ceausescu (1918–1989) karaliavimo metai, tačiau 71-erių despotas vis dar buvo nusiteikęs pavaldyti savąjį kraštą.
„Karpatų papėdėje buvusiame vienuolyje sutikau dvasininką; jis kalbėjo apie tuščias parduotuves, badaujančius žmones, kaip jam tenka kartą per savaitę važiuoti į Bukareštą apie dvi tris valandas nupirkti duonos savo parapijai ir kaip jis važiuoja atgal. Jis kalbėjo apie tai, kaip žmonės turi sukilti ir sakė: „Paskelbkite, ką sakiau. Šis siaubingas režimas, žudantis savo žmones, ryjantis savo žmones. Pasakykite jiems. Naudokite mano pavardę“ ir, žinoma, aš to nepadariau, nes bijojau dėl to žmogaus gyvybės. Vienas mane vežiojęs taksi vairuotojas pasakojo, kaip jo motina ir žmona praleidžia didžiąją dienos dalį stovėdamos eilėse, mat vos tik parduotuvėje pradėjus ką nors pardavinėti – mėsą, obuolius ar ką kitą – iš karto susidarydavo eilė. Nežinodavai, ką perki, bet vis tiek nusipirkdavai, kad galėtum iškeisti į ką nors, ko tau reikia“, – pasakojo žurnalistas Michaelas Meyeris („Radio Free Europe / Radio Liberty“ portale pateikiamas straipsnis „Interviu: buvęs „Newsweek“ korespondentas prisimena gyvenimą ir mirtį N. Ceausescu Rumunijoje“ (angl. „Interview: „Former „Newsweek“ Correspondent Recalls Life and Death In Ceausescu’s Romania“, 2009 12 16).
Patį diktatorių vėliau žurnalistas prisiminė kaip žemą vyruką, jam netinkančiu kostiumu ir plastikiniais sandalais, drėgnu silpnu delnu, pakumpusį, nelabai tvarkingą ir ne itin gerai susišukavusį bei veikiausiai kiek pamišusį.
„Susėdome ant mažų kėdžių, ir prasidėjo interviu. Uždavėme keletą klausimų. Kalbėjomės apie maisto trūkumą ir N. Ceausescu paklausė: „Kaip gali trūkti maisto?“ O aš pasakiau: „Na, mes ėjome į parduotuves ir nieko nematėme lentynose.“ O N. Ceausescu atsakė: „Na. Taip yra todėl, kad viskas laikoma sandėlyje“, – pasakojo M. Meyeris.
Rumunijos valdovu N. Ceausescu tapo dar 1965-ųjų pavasarį, įgijęs tenykštės komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas. Komunistinė Rumunija iš esmės buvo tik dar viena SSRS vasalė, tačiau naujasis lyderis pirmaisiais savo valdymo metais bandė vaizduoti esąs „nepriklausomas“ nuo didžiosios partnerės.
Teigiama, kad N. Ceausescu valdymo laikais buvo siekiama atsiriboti nuo kultūrinės Rusijos įtakos ir atgaivinti rumunų nacionalizmą bei jų lotyniškąjį paveldą (portale retrospectjournal.com pateikiamas straipsnis „Nacionalinis komunizmas ir asmeninė galia: N. Ceausescu diktatūra ir Rumunijos išimtis Rytų Bloke nuo 1965-ųjų iki 1989-ųjų“ (angl. „National Communism and Personal Power: Ceausescu’s Dictatorship and Romania’s Eastern Bloc Exception, 1965–1989“, 2025 10 26).
Taip pat teigiama, kad jis esą ėmė vykdyti nepriklausomą užsienio politiką, siekdamas glaudesnių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika, Jugoslavija, Vakarų Vokietija ir Jungtinėmis Valstijomis bei skatino savos pramonės plėtrą ir augimą.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad N. Ceausescu tapo bene vieninteliu Rytų bloko diktatoriumi, viešai pasmerkusiu Varšuvos pakto valstybių įsiveržimą į komunistinę Čekoslovakiją (1968 m. rugpjūčio 20–21 d.). Šis žingsnis buvo labai įdomus, tačiau dėl jo Rumunijos ir SSRS ryšiai nė kiek nepašlijo, o nuo maždaug 1971-ųjų visi N. Ceausescu žaidimai liberalumu baigėsi.
Per vėlesnius porą dešimtmečių jo valdoma Rumunija darėsi panašesnė į Šiaurės Korėją ar stalinizmo laikų SSRS, nei į Jugoslaviją ar Alexanderio Dubčeko (1921–1992) Čekoslovakiją. Per tuos metus Socialistinės Respublikos prezidentu pasiskelbęs N. Ceausescu sutelkė milžinišką galią, o valstybės aparatas, padedamas slaptosios policijos „Securitate“, ėmė kištis netgi į intymų žmonių gyvenimą. Atsirado stiprus asmenybės kultas, o diktatoriaus artimieji, ypač žmona Elena (1919–1989), įgijo didelę tiesioginę ir netiesioginę įtaką valstybėje.
Itin daug dėmesio N. Ceausescu režimas skyrė populiacijos augimui skatinti, tad dar 1966–1967 m. išleistu dekretu atsirado griežti abortų ir kontracepcijos apribojimai (pvz., legalų abortą pasidaryti galėjo tik moteris jau pagimdžiusi keturis vaikus). Dėl to nenorinčios arba negalinčios turėti vaikų pilietės buvo priverstos naudotis įvairių medicinos šarlatanų paslaugomis arba bandyti nutraukti nėštumą „liaudiškomis“ priemonėmis, o tai automatiškai reiškė pavojų besilaukiančiosios gyvybei ir sveikatai.
Kitas N. Ceausescu populiacijos skatinimo padarinys buvo išaugęs į vaikų namus atiduotų „našlaičių“ ir „pamestinukų“ skaičius.
Šie vaikai dažniausiai turėdavo gyventi klaikiomis sąlygomis ir patirti milžiniškas emocines kančias vien todėl, kad jų tėvai dėl N. Ceausescu politikos nebegalėjo jų išlaikyti (portale theconversation.com pateikiamas straipsnis „N. Ceausescu našlaičiai: kaip regresyvus abortų įstatymas veikia valstybę“ (angl. „Ceausescu’s orphans: what a regressive abortion law does to a country“, 2017 02 01).
Naujausi komentarai