Jažovų giminės atstovas Nikolajus Ivanovičius (1895–1940) buvo blogas žmogus, tačiau net ir jam neužteko jėgų atlaikyti tą darbo kurį, kuris užgriuvo, įgijus Liaudies vidaus reikalų komisariato vadovo postą.
Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigoje Liaudies vidaus reikalų komisariato vadovu tapęs Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953) buvo ne tik žymiausias Berijų giminės atstovas, bet ir vienas pačių iškiliausių visų laikų prievartautojų bei sadistų.
Ar Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) galėjo suorganizuoti savo artimo bičiulio ir potencialaus įpėdinio Sergejaus Mironovičiaus Kostrikovo (1886–1934), dar žinomo Kirovo slapyvardžiu, nužudymą?
Joks autoritarinis režimas niekada negalės sėkmingai egzistuoti, jeigu jį valdančio despoto šešėlyje nebus įsitaisiusi stipri slaptosios politinės policijos institucija.
Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) buvo ne vien milijonus mirčiai ir kančioms pasmerkiantis despotas bei gyvasis pusdievis, vedantis runkelių lysvės gyventojus į šviesų socialistinį rytojų. Jis turėjo ir savo „paprastąją“, „žemiškąją“, žmogiškų silpnybių sklidiną pusę, kuri, kaip ir nesveika ranka bei nuo persirgtų raupų likę randai ant veido, buvo kruopščiai slepiama nuo darbininkų ir kolūkiečių bendruomenės.
Politikoje svarbiausią vaidmenį vaidina ne vertybės, o pragmatiniai ekonominiai ir kariniai interesai, tad į kalbas, kad Kijevo Rusia yra labai svarbi Kremliaus nacionalinei savimeilei, galima nekreipti dėmesio.
Tai prasidėjo 1928-aisiais mūsų Viešpaties metais, kai Rusijoje užgimusi, Kremliaus nomenklatūros koridoriuose nupenėta milžiniška, raudona, virpanti amorfinė masė nuo išpuoselėto pagurklio krentančiais prakaito lašeliais čepsėdama ir šliurpčiodama pasileido po pasaulį ryti visa, kas gyva ir negyva.