Dunkirko pamokos pesimistams

Tuo pat metu šis filmas, regis, visiškai apolitiškas, skleidžia tam tikrą žinią mūsų laikų gyventojams, kamuojamiems Kremliaus imperialistinių psichozių, islamo fanatikų, galios trokštančių populistų ir nacizmo bei fašizmo pasiilgusių bei juos palaikančių vargetų. Kokios jos?

1. Kad ir kas nutiktų, tikėkis geriausio ir neprarask vilties. Filmo režisierius – apsigimęs optimistas. Tai faktas, kurio neįmanoma paneigti. Kiekviena Antrojo pasaulinio karo istorija yra savotiška šiuolaikinės mitologijos dalis, o kiekvienas mūšis nusipelnė savo atskiros juostos. Kova dėl Britanijos (1940), Perl Harboras (1941), Midvėjaus kautynės (1942) ir t. t. Visas jas galima perkelti į didįjį ekraną, tačiau kino mene įamžinti vieną skaudžiausių sąjungininkų pažeminimų – ne lengviausia užduotis.

Tiems, kas nepamena Dunkirko evakuacijos, priminsime. Pergalingai per Europą žygiuodami naciai ties Prancūzijos ir Belgijos pasieniu užspaudė daugiau nei 400 tūkst. britų, belgų, prancūzų, olandų ir lenkų karių armiją, kuriai iš vienos pusės buvo priešas, o iš kitos – vanduo. Nepaisant plika akimi įžiūrimos Britanijos, naciai vis labiau spaudė sąjungininkus, karinė pagalba neatėjo, o viltis išsigelbėti vis labiau blėso.

400 tūkst. žmonių tapo tarsi į skerdyklą suvarytais gyvuliais ir tik stebuklas juos galėjo išgelbėti. Bandant įamžinti šią istoriją kine, buvo galima lengvai nueiti farso ir saldaus fasadinio patriotizmo keliu, pats tikriausias to pavyzdys – Michaelo Bay‘aus "Perl Harboras" (2001). Vis dėlto nematoma angelo sargo ranka palytėjo ne tik daugiau nei 300 tūkst. išsigelbėjusiųjų, bet ir "Dunkirko" režisierių.

2. Išgyvenimas yra pergalė. Siekdamas perteikti visą Dunkirko mūšio ir evakuacijos eigą viename filme Ch.Nolanas pasakoja tris skirtingas istorijas (ore, vandenyje ir ant žemės), kuriose veikia tuntas išgalvotų personažų – įvairiausio rango kariškių ir civilių. Šis režisierius nėra Oliveris Stone‘as, kuris beveik visuose savo filmuose spjaudo ant savo valstybės. Tuo pat metu jis nėra ir Clintas Eastwoodas (1930) ar Johnas Wayne‘as (1907–1979), kurių konservatoriškas nuožmumas priverčia net didžiausius liurbius tragiškiausiose istorijose tapti nepalaužiamais terminatoriais.

Ch.Nolanas yra gailestingas ir leidžiantis savo personažams išsaugoti vyrišką orumą beviltiškoje situacijoje. "Dunkirko" veikėjams nėra svarbu sunaikinti ir pažeminti priešą. Jiems nėra svarbu bet kokia kaina jį ir sustabdyti, tarsi trims šimtams spartiečių Termopilų perėjoje. Jiems svarbiausia – išgyventi. Ir nors siekis išlikti daug kam siejasi su bailumu, ryžto stoka ir kitomis ydomis, to negalima pasakyti apie filmų veikėjus, visi jie kovotojai, nepasiduodantys iki paskutinio atodūsio.

Naciai šiame filme yra pavaizduoti tarsi rūsti, abstrakti, savo kelyje viską griaunanti ir naikinanti gamtos stichija. Žiūrovai jų nemato (išskyrus lėktuvus), tačiau visą laiką jaučia grėsmingą jų buvimą šalia ir pasiruošimą pulti. Su tuo nepakariausi tradiciniais ginklais, būtina pasitelkti pačią sunkiausią "artileriją" – atkaklumą, gudrumą bei tikėjimą.

3. Kai didieji praradę viltį klūpo, žmonijos likimas atsiduria mažųjų rankose. Politikų rankos filmo įvykių metu surištos. Net ir šaunusis aštrialiežuvis Winstonas Churchillis (1874–1965), užspaustiems saviškiams gelbėti negali mesti karinių pajėgų. Kai naciai rezga Didžiosios Britanijos šturmo planą, pavadintą kodiniu "Jūrų liūto" ("Unternehmen Seelöwe") pavadinimu, būtina tausoti kiekvieną žmogų, laivą ir lėktuvą. Armijos vadovybė, taip pat neįgali, ji ištikta šoko nuo patirto karinio fiasko ir neįsivaizduoja, kaip išsisukti iš keblios situacijos. Ne veltui pats komiškiausias filmo personažas – komandoras Boltonas (akt. Kennethas Branaghas), aukščiausio rango kariškis, net čia pat sprogstant bomboms bei žūstant žmonėms, vaikšto po paplūdimį nutaisęs savimi patenkinto katino išraišką ir trykšta liguistu optimizmu, nepaisant, to, jog priešas vis artėja, o laiko lieka vis mažiau.